N. pastebi, kad mano skausmas sluoksniais nusilupinėja. Ne "yra, nebėra", o - nebesapnuosi taip, bandom kitaip? Perskambinu dar vienai draugei, pasakyt, kad mirė. Velykinius sveikinimus priiminėju su: "taip, čia jos anūkė. Ne, nėra."
Vakarop aikčioju ties švelniai žalsvai melsvos medžiagos ritiniu. Ne miško žaluma, kaip galvojau. Bet be proto gražu ir gera liečiant.
Gal chalą visgi išsikept?
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
Pranešimai
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą