Jis sėdi, klausosi, iš lėto
susisupa į blausų lietų,
pakyla, eina, pasilieka
lietus jo švelnų siluetą...
Primena Licėjų, Astą Karaliūnaitę, mano lietuvių kalbos užrašus raudonu tušinuku.
Ir kaip ji pasakė - dabar jums lengviausia svajoti.
Ir vis dar svajojam, manau.
Rudeniniais obuoliais kvepia, biriomis baltomis bulvėmis ir sutręšusia žole.
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
Pranešimai
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą