kraustymaisi, gimtadieniai ir mirtys

Pamačiau, kad kažkas pakomentavo. Ant metų senumo įrašo, kad kraustysiu labę.

Kraustymų, projektavimų ir inžinierių susirinkimų vis dar šimtas tūkstančių milijonų.

Užvakar stovėjau Pentos labių gale ir žiūrėjau į lubas, kuriomis pravesti izoliuoti garo katilo vamzdžiai. "Laikinos patalpos", "verslo inkubatorius", my ass. "Patalpas palikti tokioje pačioje būklėje kaip nuomos periodo pradžioje".

Nieko pastovesnio už kraustymusis ir mirtis.

Numirė draugės tėvas, J. tėvukas su bėdom, bet kapstosi.

Kovo 29 paskambino iš policijos ir pranešė, kad numirė mano tėvas. Laiptinėj, širdis, Vilniuje, o ne kažkokiam jo mirusiam kaime. Mirties liudijimai, ar ketinat organizuoti laidotuves, o artimieji, testamentas. Ne, jūs nesate paveldėtoja. Niekur nėjau ir nedalyvavau. D. nesuprato, vistiek išreiškė užuojautą, sakau jam tu nesupranti, aš jo negedėsiu. Pagieža ir pyktis suka skrandį į mazgą, pyktis pyktis pyktis iki semantinės satiacijos.

Per 8m pirmą kartą pasikviečiau draugus gimtadienin ir jis buvo gerai be jokių bet. Dovana ta, apie kurią svajojau. Maistai be jokių bėdų. Gėrimų lygiai tiek kiek reikėjo.

Svarstau, ar šitas jausmas yra perimenopauzės pasekmė. Filtras krenta vis labiau. Paskutinį žmogų atleidus nebenubėriau ašaros (reikėjo būtinai). 

Kaip aš nuvargau šįmet. Kitąmet kraustyt namus, ir bent vieną iš įmonių. 

Po trijų savaičių Paryžius. Sakau marketingistei, Paryžius kaip TAS exas su kuriuo vos neištiko paralelinis gyvenimas. Kur buvo daug ir visko ir su daug jausmų ir bliovimas prisėdus ant gatvės stulpelio Rue Royale, ir jo vakarai paskirti vien tik tau. Bet sprendimai buvo padaryti ir net neįsivaizduoju kuo būtų pasibaigęs tas hemachromatozės ligų tyrimas ir tas blondinas diedas vietoj kontraktinio mokslo ir gamybos ir šito mano plikio.

Pavogsiu kokį vakarą autopilotu pereit per vieną kitą kvartalą. Nusėst vienoj ar kitoj "rutininėj" vietoj. 

Paryžiuje būnant mirė močiutė, ta tikroji, ir skambinau saviškei, ir ta ketino gaut infarktą dėl sesers mirties ir teta man skambino kaltindama kad aš nesuorganizavau mišių už mirusius, įskaitant mano mamą. Sėdėjau po to Notre Damme ir blioviau.

Viskas apie mirtį ir bliovimą.

Kažkada užsimaliau ir pamiršau vieną arba kt mirties dieną. Tada blioviau kad pamiršau.

damnatio memoriae

Numirė

Dabar bent žinau

kartą per metus

Tas skausmas tarp 12 ir 24 dienų gruodyje šįmet užsimalė juodu sirgimu ir miegojimu po 20val per parą.

O vasario 15 skrisiu į Romą ir negalvosiu apie kitą mirtį.

Nerandu vieno artefakto. Turiu vos kelis jos daiktus, ir turbūt tik vieną-du jos darytus. Išlankstyta braškytė iš saldainio popierėlio yra tokia dabar beprotiškai brangi ir įsiciklinus, kad kartais nemiegu, nes bijau kad jos nebesurasiu.

Gal surasiu. Jei surasiu, gali būt kad išsitatuiruosiu, eventually, kaip tą beviltišką pažadą, kai rinkomės iš dviejų blogybių Santariškėse. Pažadą, kad pasveiks ir gyvenimas nesuluš.

Vėlyvą vakarą sėdim ir kalbam apie 93iuosius ir mirusius tėvus, pjauna pjauna tie pamatiniai skausmai, kad ir kaip besitvarkytumėm.

Statybos. Fakin statybos, schemos, registracijos bylos, žili plaukai, planuotės, biudžetai ir paskolos, akcininkų sutartys ir valdybos susirinkimai. 

J. sako, kad reikia gerti vitaminą D. Ir tai pamirštu.

Bent jau dovana buvo siurpizu, kas džiugina.