rūkyti

sėdėjom su Agne ant įkaitusio šaligatvio briaunos Olandų gatvėje ir rūkėm.

Žinotum, žmogau, savo mirties valandą...

Bet jis buvo labai laimingas pastaruoju metu.

kartu vaikystėj žaidėm, besijuokdami iki ašarų, iki tėvų nerimo, kad nusiversime nuo tų dviaukščių lovų besiraitydami.
Skauda, nekeista, neramu ir nemalonu. Be proto gaila tetos ir dėdės.

Ilsėkis ramybėje, Mindaugai.

popietinės mintys

Kai kurie dalykai siutina. Tai, kad vien savo egocentrišku egzistavimu kai kurie žmonės verčia savęs nekęsti. Nenorėčiau. Tvardausi, nekreipiu dėmesio, uždarinėju duris. Ir it blogas kvapas, it slogūs prisiminimai pro durų plyšius, iš lėto, smelkiasi ir nuodija.
Netgi ne pyktis, o nuostaba - už ką manęs nekenčia? Aš nesitikiu draugystės. Bet vistiek.

O taip, žinau. Reikėtų nusipurtyt visa tai. Važiuoti pirkt vitaminų, prirašytų onkologės. Ir kaip ten?.. "nesijaudint, valgyti, ilsėtis"?

Šiandien aš mizantropė. Praeis. Tik vienas tamsus akmenėlis smėlio upėje, tiesiog už jo šįkart pirštu užkliuvau.

Spygliai

Kiek daug gali padaryt viena para poilsio, nežinojimo, kiek valandų, saulėkaitos ir žydinčių motiejukų. Išsimiegojimo iki tiek, kad jau šonus skauda. Prieskonių pjaustymo ir spyglių plove, kavos gėrimo lauke.

Iš pikto ir nedėkingo žvėriuko tapau vėl savimi. Šaipytis vis dar moku, bet bent jau nebritku į save žiūrėt.

Tai va ta proga, kad vakar pailsėjau, šiandien siautėju plaudama kilimus, gamindama grandioziškus pietus, kepdama keksiukus, tvarkydama drabužių spintą. Iki visiško pavargimo, iki skaudančių kelių ir išgriuvimo popiečio miego.

Kartais naktimis prabundu visai be priežasties. Kad pasižiūrėčiau į suveltus plaukus, į rūką už lango, nuvytusią vakarykštę rožę. Ir tada vėl galiu ramiai miegot, nes patikrinau, kad viskas savo vietose.


Ir prieš miegą bandydama iš paskutinių jėgų skaityt, randu: human nature makes the good ones kind and the bad ones powerful. Suskaičiuoju visus tuos, įtakingus ir norinčius jais būt...

Ir šypsaus, prisiminus tą "kaip gerai, kad mes ne jie".

lietaus krumpliai

Lyja, lyja, kaip gera.
Norisi kurti haiku apie minkštą vasaros šiltumą ir lietaus krumplius, beldžiančius į skardinę palangę.
Apie šlapius paukščius jazminų šakose ir putotą žemę.

Prisiminti, kaip vaikystėje didžiausias džiaugsmas buvo vytis perkūniją, eiti pasivaikščioti su botais per naktines balas.


Temperatūra, nuovargiai, ryt darban. Slogus sapnas naktį.
Ir laukiu rytojaus, porytdienos, trečiadienio vakarų, ir ilgo savaitgalio.

Bet šiaip tai. Kaip gera.

liepžiedžiai ir lietus

Kaunas kvepia vasariniu lietumi ir liepžiedžiais.

D. ir V. atrodo laimingi. Bučiuoju abu.

Ir griūnu lovon. Nes temperatūra, nes visiškai ir galutinai pavargau. Ir tuoj nebeprakalbėsiu, o tylomis bartis nepatiks.

trupiniukai

Paskutiniai nuovargio trupiniukai, byra byrėte byra nuo manęs, bet va, gal sekmadienį išmiegosiu.
Po to Joninės.

Klausė šiandie miškinė: "O kodėl tu toks piktas nuo pat ryto?"

Truputį. Tik truputį. Bet ir toliau reikės rėkaut.

O žydėjo ir kvepėjo jazminai. Svaigiai ir vaikiškai.

viena žąsis su keturiais žąsyčiais

Konferencijoje pasivaikščioju it išdidi mama žąsis su mažais žąsyčiais. Pasijuokiam patys iš savęs. Iš kitų. Seni pažįstami, seniai matyti. Pasižadu padėt, nes nepainioju tam tikrų dalykų tarpusavyje.

Prieš pat išvažiuodama sėdžiu ir šypsausi, taip, kad net studentas sunerimsta ir klausia, kodėl tokia keista. O aš tik taškus dėliojuos, galvoje. Ir suima juokas, susipratimai apie akis, šypsenas ir žmones.

Užtat kita vertus, pasibaigė visi tie mirtinai skubūs reikalai. Chimeros pajudėjo. Mėnuo ramaus darbo. Užtat, sako, ant manęs matosi, kad nuovargis it nuo stygos nutrūko. Skaudančios akys.

Ciniškai prisijuokiam su M.M., skaidriai ir jaukiai su Mx3, pusę nakties sėdim su studentais ir kalbamės apie viską. Apie tai, kad esu per gera laboratorijoje, apie keliones ir kalnus, Radauską ir chemijos egzaminus, su Čilės rezerve vynu, aitroku ir sodriu.

Buriuotoja

Aš atvažiuosiu tavęs lankyt.

Gero vėjo. Ir jūros.

Skaudančios akys

Kažkas lyg nupurto, ir staiga norisi pasakyti, kad nekenčiu viso pasaulio, kai ko dar labiau. Suprantu, suvokiu, pamatau... Ir nekenčiu už tą suteiktą skausmą. Ir taip, kaip kažkada šaipiaus iš Ievutės, iš to jos by default visi žmonės yra geri, taip stabtelėjus suprantu, kad ir aš taip dažniausiai tikiuosi. Paika. Kaip tai paika.

O šiaip, ką. Studentai rytoj ginasi. Išdidi mama, etc. Turėtų visi labai gerai/puikiai apsigint, na... išskyrus vieną. Bet ten taip reikėjo, auklėjamaisiais tikslais. Kad žinotų, kad nusirašinėjimas ir tinginystė yra baudžiami.


Plakatas į konferenciją yra. Vienas. Iš trijų. Na, iš dviejų, trečiasis nelabai mano rūpestis. Saviškį per šią naktį pasidarysiu. O trečiąjį... Man labai gaila.

Juoko kauliukas

Perpučia ir aš čiaudau, neramiai miegu.

Bet sirgimui neturiu laiko. Susikaupt. Dar savaitė. Aišku, tuomet dar kas nors ištiks, na, ką padarysi.

Kamufliažinis žvėris

Apsirengiu kamufliažu - lengvu, perregimu.

Ir važiuoju darban trečią nakties.
Pasilabinu su kaimynais, pabėdavojame dėl dingusios elektros ir suveikusios priešgaisrinės signalizacijos.
Atsidūstame toje garuojančioje tvankumoje.

Užtat "Going Postal" iš vakaro, jaukiai ir juokingai, su geru Malbecu. Senamiestis, audra ir geri draugai.

Studentai pasirepetavo su gynimais - visai neblogai atrodo.

rasos

Tirpstame ir rasojame tvankiame karštyje.
Pasirašau, kad nenešiosiu trumpų suknelių, iššaukiančių marškinėlių ir šukuosenų. Turbūt tos mano raudonos kišeniuotos kelnės, paraitytos virš rausvų kojinaičių su oranžiniais bateliais puikiai įsipaišo į korporatyvinį verslo aprangos supratimą.

Močiutė epiškai supyksta, bet imu sau kartoti, suprasti, kad tai ne ji šneka, o jos senatvė ir ligos. Ir kad, deja, šį kartą neatsiprašinėsiu. Nors ji vistiek priverčia mane pasijusti kalta. Dėl to, kad gyvenu. Vistiek be galo nemalonu. Kad manimi nesidžiaugia. Kad į viską kaip į asmeninį įžeidimą reaguoja. O jei man nedrebėtų iš nuovargio rankos, aš gi galėčiau būt tokia laiminga.

Trečia para beveik nemiegojus, neišsiilsėjus, kažkada nutrūksiu ir nepabusiu kelioliką valandų.

Taip, suatestavo katedra, su pagyrimu, ir taip toliau, ir panašiai, visiems viskas patinka, sistemingas darbasi ir taip toliau, tik žinoma, šefas, ir jo milijonai, kuriuos galėčiau jam uždirbti, bet vis neuždirbu.
Dabar tiesiog dar trys plakatai, konferencija, vaikų gynimai, ir ir... ir tada turbūt viskas, tiesiog ramus chimeriukų glostinėjimas iki atostogų. O jų reikia.
Vakar skaičiavau, kiek metų nepailsėjusi.

Verkiai ir dūmai.

Na, prasidėjo tos dvi darbinės savaitės.
Dieve-mano-vistiek-ką-nors-pamiršiu-nespėsiu-neįtiksiu-šefui.

Miškai

Rodos, lyg visą savaitę atostogavau. Tas nuovargis, galvoje, ir raumenyse.

Šaltas patvinęs vanduo ir krioklys, paukščiai ir miškas.

Penktadienį šiek tiek nustembu ir labai apsidžiaugiu, kad esu dalis, kad apie mane pasakoja...

Apmiškuota.
Ryt darban. Daug visko. Bet viskas tik rytoj.

Patys patumai

Siutulinga, dusinanti, karšta savaitė.

Kai norisi tik pusiaumiega gulėt kokioje nors vėsioje vietoje.

Išsiryškinu Varšuvos juosteles, pakrykštauju. Baru studentus ir vistiek apsisukus būnu jiems gera, per gera. Laboratorijos virtuvėlėje valgome melioną, nešvankiai juokaujame, gąsdiname naują vaikį.

Mokslininkai tikisi sukurti piliulę, kuri padės atsikratyti slogių prisiminimų, sako delfis.

Ir vistiek, vakar žaibuojant, sėdėjome balkone prie atverto lango. Ozonu kvepianti kakta ir gaivesnis oras.
Tik dvi savaitės, teliko dvi savaitės, jas tik ištempt, savo atestaciją, apsilankymą pas onkologę, vaikų gynimus, konferenciją, po to bėgte į vestuves pas D. ir V.


Ir muzika galvoje visiškai pakriko.

o reikėjo

O reikėjo neprileist to studento prie gynimų.
Nes mano pavardė ant viso to reikalo.

Ir yra paskutinis balamūtas ir tinginys.

Ir turbūt, visgi, net nesigaili.

Galutinis variantas ne toks jau ir baisus.


o šiaip, vėlai vakare - baltos erškėtrožės, bendramintiškumas, šlapia žolė ant šaligatvio.

Noriu namo šiandien. Dabar. O dar reik būt.
(Atestacija po savaitės).