Escherio veidrodžiai ir purslai

Mhm. Susikaupėm ir savaitė praėjo, turbūt netgi sklandžiai. Nepaisant vėlyvų susirinkimų ir panikos. Atestacija ir patentas rankose.

Užtat dvi mažiausios studentės pasirodė. A. po pusdienio su jomis pareiškė, kad kelia kepurę prieš mano kantrybę. Aha.
Užtat nuo rytojaus trims mėnėsiams mano mylimas technologas prie mūsų prisijungia. Fainuolis dėdulė, plėšantis skruostus juokais ir lengvais ginčais. Ir auksinės rankos...

O šiaip - taškaus virtuvėje, purslojuos jaukumu ir šypsenomis. Ir labai stengiuos nesusirgt.
Ir ne, aš dar nelabai persidirbu. Beveik viskas kontroliuojama. Aš pasiilsiu.

smalsios sniego bitės

Smalsios sniego bitės įsibėgėja ir tėškiasi į langą. Ir nemirksėdamos žiopso į mane. Daug daug.

Ir dar jos bando užbarikaduot mūsų duris, ir pro plyšelį įsispraust vidun. Turbūt virtuvėn, kaip tos vasarinės skruzdės, nori.

Baruos su savimi, dėl ėjimo ryt darban.

trečiadienis, po pietų

Net šefas pagyrė.

Ir tų duomenų nereikėjo.

Ir šiaip viskas sklandžiai.

Reiškias, vakardienos nervų pakako.

Tvermės dėsnis, ar ką.

Karma, turbūt.

trečiadienis

Labai labai retai.

aš padarau ne taip, kaip man liepia šefas.

Sąmoningai, o ne dėl "nespėjau, užmiršau".

Gavau nurodymą. Nevykdau.

Dėti ne savo duomenis į atestacijos pristatymą, nors tai ir siejasi su mano tema, ir autorė neprieštarauja. Ne-no-riu.
Taip, rašysiu iš to straipsnį. Kartu su autore. Pavasariop.

Savo planus su savo rezultatais pilnai išpildau.

Katedra atestuos.

Pagarbiai,
paskutinė ir vienintelė katedros doktorantė.

posėdis 14 val.

vėjas, sniegas ir rūkas

Geriau jau užpultų skaidrus liūdesys, kaip mėnulis virš tuščio lauko, nei šis:

apsivėlęs nepadarytais ne savo darbais
popieriaus lapais
koncertu vakare, į kurį visai nėra jėgų eit
netvarkytais namais
kylančia temperatūra ir skaudančia gerkle
dulkių kamuoliais
byrančia galva

Praeis, žinau. Prigersiu vaistų, susidėliosiu kaip nors tuos popierizmus. Atsidarysiu kokį vokelį su penkiom šypsenom ir greipfruktinių cukatų skoniu. Praeis trečiadienis.

И нет ни печали, ни зла. Ни гордости, ни обиды...

suglostyt šypsenas į krūveles

ir subert į vokus, užklijuot ir paslėpt. Prikaišiot pilnus kampelius, kad kaskart atrasčiau netikėtai.

Taip taip, kita savaitė bus baisi. Atestacija, katedrinis posėdis, šefo reikalų tvarkymas per tą patį posėdį. Jis išeis, o aš liksiu kaišiot jo popierius visokiems piktų dėdulių parašams... Et, baigt greičiau tą doktorantūrą, nors imk ir rašyk po trijų metų diserį.
Ir chimeriukai neidealūs, ir vis koks aparatas apgenda. Bet kitam kampe kas nors pavyksta, ir šokinėjam žviegiam su Ingriduže, atspėjusios konsolės slaptažodį. Ir pusryčius visos keturios tvarkingai valgom, kikendamos, apkalbėdamos ir besišaipydamos.

Filmo pažiūrėjimas tik giliau įgręžė tą seną prancūzišką šansoną, quand je reve, je reve de lui, ir suku melodiją gomuryje, galvoje, sapnuose.

n'il'pas beau, n'il'pas riche

(visų pirma išlindo frazė, tuomet - daina, tada - filmas. Reik pasižiūrėt, turbūt. Dar kartą.)

Pametu ant grindų savo žandikaulį po laiško "Žinai, Zaulia, tu mano herojė... ", tuomet kartu su savigarba susirenku jį ir atsakau:
daugiavaikės motinos multitaskingas, gerbiamieji, su keturiais studentais susitvarkyt... Nors jie pas mane jau savarankiški. Beveik.

Vienas chimeriukas nesigavo. Šūds. Nežinia, kame ten reikalas, ryt dar smulkmenas išsiaiškinsiu, kur klaidos. Užtat kitam studentui pajudėjo mirtinai užstrigę reikalai, rods, jau visai galima netgi ir bakalaurinį rašyt.

Ežiukai - viskas, paskutiniams dviem žmonėms atidėta, laukia savo eilės. Bet kažkaip niuksi mane dar daryt... Tingiu, atsakingai pareiškiu.

Rytas prasidėjo žinia, kad su laboratorija gali tekt kraustytis ne po trejų, o po pusantrų metų, plaukai šiaušias, eisiu atostogų, tik per mano lavoną, eikit visi šikt, tąjį-anąjį, aš tikrai nepakuosiu šitos labės vėl į dėžes. Ne. AAAAghr. Nors, žinia - teks viską ir padaryt. Ir įsikurdinėt nuo nulio vėl. Et. Bet namo fasadas bus žalias...

ir ką jums čia papasakot?

Kad kojų pirštai beveik ir nesušyla?
Kad vakare šefas paskambina, aš sugebu atvažiuot nuo Žirmūnų iki Baltupių viešu transportu bekalbėdama su juo, bandydama kažką atsakyt į "bet aš nematau, kad jūs dirbat!!!", ir vos neapsižliumbiu sėdėdama ant vaikiškos kėdutės pas Justukus?
Kad klonuojasi viskas visai pusė velnio, tik kad atsimušė tos mano džiaugsmo blakstienos kažkur?
Kad nepietavau? Ir esmi baisiai pikta?
Bet užtat tas kitas variantas, kurio nespėjau daryt perklonavime, bent jau kol kas, rodos nelabai komplikuotas?..


Jo. Ežiukai nyksta.

Nieko naujo po šita saule.

119

Esu visiška miegapelė.
Tingiu rytoj dėstyt.

Ežiukų mažėja, o ką jūs sau manot, sladkaješka palikta su jais vienais namuose kiaurą dieną. Gal ir nebeliks? Aš perspėjau.

123

Namai kvepia karamele, riešutais ir grietinėle.

Atostogų atostoga

Aš tikrai pamenu, kad per pastarąsias kelias dienas daug maliausi. Kažkur kažką bedarydama.
Štai, fėjų vakarėlis su vienu džentelmenu, verdant vasarą kviečiančią rudųjų lęšių sriubą su morkomis ir apelsinu, kuri žaižaravo visais įmanomais skoniais. Salotos iš raudongūžių kopūstų ir morkų, apibarstytos kalendra ir sezamais. Saulės kibirkštys jaukioje virtuvėlėje su pečiuku.
Naujus metus atšvenčiau besišvaistydama trim-keturiais fotoaparatais...
Antį su obuoliais kepiau, ir valgiau visa apsitaukavus iki ausų.
Pas šefą kaime pirtinaus, persivalginėjau keptu kiaulės kumpiu, ir pletkinau su jo žmona... Ir dar tą patį vakarą, pas R., begėdiškai laupiau morengą nuo šokoladinio torto, bandydama suglaust ausis, kai ta mieliausia moteriškė bandė nepiktai bartis.
Ir darbe buvau, taškiaus ir laisčiaus, šėriau gyvūniją prieš pat Naujus, aprėkiau koleges dėl nenukasto nuo sniego takelio.

Ir kelios - nepakartojamai geros - dienos, užpildytos snūdesiu ir šypsenom, lėtai lėtai. Kai neaišku, nei kiek valandų, nei kelinta diena... akių kampučiai ir pirštų skaičiavimas.

Tiesiog visiška atostoga, mane net ir per vasaros visą laisvą mėnėsį tai nebūtinai ištinka.
Laimė visiška.
Baaaaah. Bet darban tai jau norisi.