Pasėdi žmogus žiūrėdama ir mirksėdama į savo darbinį My Documents folderį. Šito failo aš čia nedėjau. Taigi čia visas darbas padarytas, kurį aš maigau kelias savaites. Bet aš jį matau pirmą kartą. Bet man ne atminties duobė?.. Rods, vadybininkai viską sutvarkė, tarpinis direktorius įmetė į mano folderį, pamiršo pasakyt. O kad man bile ką galit įvaryt su tokiais bajeriais? O gal aš kasdien tam darbui bent kelias valandas skiriu? O tas darbas padarytas... Bliat, nesikeikiant.
Tuomet mane pavaiko dar viena bobelka (nekenčiu institutų mokslinių darbuotojų. Dirba mažai ir išsipisinėja). O negaliu aš gi pasiųst velniop mokslų dr., gerais trisdešimt metų už mane vyresnės moteriškaitės?.. Sėduosi ir sulipdau keletą šimtų etikečių ant mažų mėgintuvėlių. Bent jau namie.
Dabar reik labai susikaupt ir nuo rytojaus agresyviai atsimušinėt nuo visų darbų. Savo kelis eksperimentus ten tyliai toliau darausi, bet...
Tada šiaip, kai eilinį kartą sulaukiu skambučio iš namų dėl prasidėjusio širdies priepuolio, lekiu ant 80 km/h paupiu ir nebeturiu jėgų net verkti. Vaistai, šokoladas, viskas praeina. O akys stiklinės.
O po to dar pagromuliuoji su merginom apkalbėtus žmogiškuosius santykius. Kada tai just a fuck, kada tikslo siekimas vien dėl tikslo. Pasidaro kiek nyku. O ką padarysi.
O sėdint pavėsinėje
Klausantis lietaus, matai tvenkinį
moliniame arbatinuke.
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
Pranešimai
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą