I'm not that into small talk.

Korporacinis tūsas.

Dardantis autobusas. Lietus ir niūruma, apgailestavimas, kad neturiu botų.
O sodyboje - nė lašo, saulė šviečia...
Nykuma. I'm not that into small talk, you know, kad bendraučiausi su tom krūvom man mažai pažįstamų žmonių. Pametu savo bendrakeleivę (hiperaktyvi ledynmečio voverytė), ir atsigulu ant pievos.

Prieina šefo žmona, įduoda pledą ir didelę saldžią kriaušę ir liepia ilsėtis. Per kokias tris valandas saulėkaitoje, viena minioje, pasikraunu savo saulės batareikas. Visi apeina ratu ir nekalbina. Pramerkus akį, stebiu aitvarus skaidriame danguje...

Kaip korporatyvinei pjankei, socialistiniams žaidimams šeimomis atsakinėjant į klausimus apie kompaniją, labai gerai išsisukau. Ir netgi išvengiau to post-korporatyvinio tūsų one-night stand'ų sindromo. Ir net nemačiau, kas su kuo ir kaip.

Gaila, kad A. nebuvo. Nors turbūt į gerą.

Pieninis oolongas.

Kai jau visai visus visus norisi išžudyt aplinkui, ir nuo to sustabdo tik aplinkybė, kad savo biologinį ginklą reikėtų bent dvi tris dienas ruošti, o aš tiek laukti negaliu, tai aš pabandau susitvardyti ir nueinu arbatos.

Pieninis oolongas, pasaldintas. Ausyse "Kostroma mon amour". Pakėlus vieną antakį kokias 15 minučių stebiu girtą pilietį, vidury baltos dienos besiblaškantį tarp mokslinių institutų ir gąsdinantį vietinį ryžą šunį.

Truputį pakariausime su korporacija, mandagumas ir kantrybė, mandagumas ir kantrybė, išsišiepiam gražiai gražiai.
Vienas studentas nori vaikščiot laboratorijon ir be manęs, rugpjūtį. Savarankiškas, gal reikės leist prigrasinus viskuo.

Kitimai tamsiame vandenyje.
Rūkai rytais.
Prėsko gyvenimo nuojautos.
Pikai.

Gaila, kad taip ir neišmokau užrašinėt ir skaityt natų. Tik mintinai. Tik mintinai galiu išmokti ir tik tada pagroti. O muziką iš galvos galiu tik paniūniuot. Bet neužrašyt. Skylė.

Zaulia irgi žmogus.

Ištaisiau klaidą, perdariau tą eksperimentą - viskas net švyti, kaip gerai.
Šiandien nebesiplėšysiu, pirmadienį startuojame su naujomis viltimis.

Klausimas - kodėl ryte randu prastai uždarytą virtuvės langą laboratorijos virtuvėje, jei esu įsitikinus, kad jo vakar neatidarinėjau?
Atsakymas - šefas turbūt gėrė kavą paslapčiom. Vakare.

Buvau korporacijoje. Nepaisant to, kad mane ten visuomet ištinka gynybinis, šiek tiek isteriškas, juokas, visi kiti, mane pamatę, irgi kiek nervingai juokiasi. Kaip tau sekasi, Zaulia? - Puikiai, tiesiog nuostabiai!!!

Dar pamačiau žmogų, kurio iki šiol buvau nemačius. Bet sapnavus prieš kelias dienas. Panašus. Ir netgi vardas panašus, kaip sapne.

Taip pat įsidėjau į kolekciją dar vieną šefo pravardę: Didysis dėdė. Tinka.

Ir sapnavau, kad važiuoju traukiniu per levandų laukus. O violetinės spalvos ir levandų tiesiog nekenčiu, nuo vaikystės laikų...

Sniego mašina

Gavau sniego mašiną. Berods 50 litrų per parą pajėgumo. Studentai jau vaikšto ratais ir seilėjasi, galvodami apie vaisinius šerbetus....

Tuomet eilinį kartą, egocentriškai, pyktelėjau - ar čia visi vadybininkai arkliai debilai, ar ką? Nu argi jie nenori tų kelių milijonų užsidirbt, kad nesugeba man parašyt komercinių pasiūlymų, m? Ta prasme man gi nesunku - kiti eilėje laukia, norėdami man ką nors pasiūlyt. Keliasdešimt aparatų, su partneriais paėmus kartu - keliolika milijonų, o jie man atsiunčia komercinį pasiūlymą mėgintuvėlių purtyklei?..

Tęsiant vadybininkų liniją - jei jau kviečiama į pasimatymą "sekmadienį ryte, senamiestyje, pasižiūrėt kaip miestas bunda ir suvalgyt pyrago su kava", tai, atsiprašant - jei nenorite/negalite, praneškite. O tai aš sekmadienio rytais turiu kitą puikią veiklą. Miegoti.

Užtat atrandu pletkinimo grožį korporacijoje, su sekretore prakikenom virš valandos. Neapykanta bendram priešui puikiai suvienija.

post-korporatyvas

Prisiliuobt neprisiliuobiau, užteko kolegės vaizdo po 8 (?..) vyno taurių.

Gavau prizą kaip geriausia šokėja. Surprising, not?

Vakaro frazė - there are two sweetest things in life - love and revenge. And I ain't in love.

Žinoma, malonu buvo klausyt, kad aš pražydau ir puikiai atrodau. Žinau. Orklys.

Po to beveik dvi valandas važinėjausi po sningantį Vilnių. Gražu, vienok.

Korporacija

Vakare korporacinis kalėdinis vakarėlis.
40-ųjų Niujorkas.

Nei aš noriu, nei aš ką. Visokie back-biter'iai. Ir šiaip mes ten su Romučiu - gyvas anekdotas.

Nu galima, aišku, prisiliuobt, pagal geriausias korporacines tradicijas (žr. KVN).

Ok. Važiuoju apsipirkinėti, tada referatas apie nukleorūgščių fermentų katalitinius pajėgumus. Kas nors norit man padėti?.. Referatas iki pirmadienio.

Ach, tiesa. Vakar vyną virėm laboratorijoj. Ant magnetinės maišyklės, laboratoriniuose induose...

skyriaus uždarymas

Oficialiai uždaromas korporacijos sezonas. Pradedam pumpurėlių sezoną.

Iki pusantrų metų pritrūko dviejų savaičių.

Dar ir blogai jaučiuosi. Lyg savęs gaila, lyg dangus pilnas smuikų... Apnikus stipri paranoja. Žiūrėsim.

Ir tai praeis.

Leteli oblaka arba xisr-yrei

Ausinėse sukasi DDT "Leteli oblaka". Kak misli duraka, drakoni peremen.

Matuoju savo nesuskaičiuojamus ląstelių pavyzdžius. Ir sukuosi ant aukštos darbinės kėdutės. erdvės labėje daug, nieko nėra, ratukai geri.
Užverčiu galvą ir žiūriu į besisukančias halogenines lempas. V Davos i v Vefleem! Net dainuoju...
Stabtelėjus, kad galėčiau vėl smarkiai įsisukti, už stiklinių labės durų pamatau kiek paklaikusį D. žvilgsnį.
Aš išprotėjus? Moi?