Korporacinis tūsas.
Dardantis autobusas. Lietus ir niūruma, apgailestavimas, kad neturiu botų.
O sodyboje - nė lašo, saulė šviečia...
Nykuma. I'm not that into small talk, you know, kad bendraučiausi su tom krūvom man mažai pažįstamų žmonių. Pametu savo bendrakeleivę (hiperaktyvi ledynmečio voverytė), ir atsigulu ant pievos.
Prieina šefo žmona, įduoda pledą ir didelę saldžią kriaušę ir liepia ilsėtis. Per kokias tris valandas saulėkaitoje, viena minioje, pasikraunu savo saulės batareikas. Visi apeina ratu ir nekalbina. Pramerkus akį, stebiu aitvarus skaidriame danguje...
Kaip korporatyvinei pjankei, socialistiniams žaidimams šeimomis atsakinėjant į klausimus apie kompaniją, labai gerai išsisukau. Ir netgi išvengiau to post-korporatyvinio tūsų one-night stand'ų sindromo. Ir net nemačiau, kas su kuo ir kaip.
Gaila, kad A. nebuvo. Nors turbūt į gerą.
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
Pranešimai
"pasikraunu savo saulės batareikas" - nereali frazė šitame kontekste :-)
AtsakytiPanaikintišefo žentui irgi juokinga buvo;)
AtsakytiPanaikintigražiai parašyta. buvau kartą savo antros pusės grupės išleistuvių tūse, kur vapšė nieko nepažinojau. neduok tu dieve... ypač su mano intravertiška prigimtim. o šiaip, vis dažniau pagalvoju apie tas "small talk" su, na, tiesiog neartimais žmonėmis, iš reikalo ir pan. kiek daug nieko nepasakančių žodžių iššvaistoma. kažkaip beprasmiška, liūdna ir tiek.
AtsakytiPanaikintimmmm... korporatyviniai tūsai linksmi tik vienu atveju - jei sveiku protu ignoruoji v drebezgi girtus kolegas, kurie pradeda skaičiuoti šonkaulius ir tikrinti užpakalio standumus. Ir jei per stebuklą vyksta gera programa.
AtsakytiPanaikinti