beprasmiškai gilūs saviapgaulės klodai

Vakarais freskiškame danguje kabant mėnuliui, norisi padainuot apie saulę. Bandant save apgaut, svarbiausia negalvot.

Sapnų daug ir ryškių, bet jie neprasiplėšia per pabudimo laiką.

Ir kai darbe prasėdi 11 valandų, nes prakiūra 200 litrų distiliuoto vandens bakas ir visa tai liejasi ant grindų, tai būtų gerai, kad žalia padavėja nepamirštų, kad aš užsisakiau antienos. Nu nes aš gal kokią parą nevalgius?.. iki nebyliojo kino taip ir nenušliaužėm.
(šioje vietoje dar kartą pasidžiaugiame gamykliniais batais, kurie neperšlampa. visa kita gali būt šlapia, bet mano pėdos šiltos, laimingos ir sausos.)

ir tada, kai man rodos, kad tuoj pati nuiminėsiu pusę aprato ir lįsiu į distiliuoto vandens baką visa, paskambina inžinierius ir pasižada pirmadienį sutvarkyt. Džinsai/maikė/akiniai/plaukai šlapi, bet gerai, kad labėje +32. Burbėdama susuku varžtus atgal ir gal jau tada kavos. Nu.

ir ką tik tarpinis direktorius pareiškė, kad jei aš negaunu jo sms'ų, reiškias pas mane iPhone'as. Aha. Tuojau pat.