karoliukai

Karoliukais gyvenimas byra.

Nuostabus C. gimtadienis ir vėlyvas grįžimas namo, visai iš paskutinių jėgų.
Pramiegota visa diena, tingint ir nieko nedarant.
Omletas kinietiškais motyvais pusryčiams.


Ir darban nereikia šį savaitgalį. Gal ir reikia, bet neisiu.

Klausausi visokių blėnių, skaitau nemokslinę literatūrą, miegu ir bandau pailsėt.

ryga

nu tai ką, gražus miestas.

tik va gaut dar to Andris kontaktus, nes vizitinės nepaėmiau, o kiti dėdulės šiandie neadekvatūs. Pažadėjau medžiagos nusiųst. Bent jau pasitart-pasimokyt bus gerai.

Bet taip pavargau, uch...

oij

"oij, tai Jūs norit pasakyt, kad ir aš rytoj važiuoju Rygon?.."

Turbūt pasirodau visiška naivuole, dėdulė H. sau tyliai juokiasi, o aš staiga pradedu blaškytis it kvarkas koks. Ėėėė, aš visai nenoriu. Aš mažas mažas mokslininkas, padėkit mane į kamputį ir nejudinkite.

Užtat skaitau Orhaną Pamuką, kartodama - Kasdienybė, nušviesta meilės, verta muziejaus... Stiklinių rutuliukų dėliojimas ir raukšlelių akių kampučiuose skaičiavimas.
Nenoriu Rygon, noriu klonuot, noriu išplėtot tą savo idėją apie hypercitokiną.
Užkąst, pasiimti knygą kelionei ir eit miegot. Rygon pirmyn-atgal per vieną darbadienį. Gal duos pietus ten kokius nors? O tai imsiu ir šefo koją nugraušiu.

off today

J. sako, kad aš rodos jau penkis savaitgalius darban einu. Tai turbūt ta proga ir nebeprašneku ir svyruoju.
Net paskaitą skaudama širdim atšaukiu, nes suvokiu, kad vidury minties arba knaptelsiu galva į kompiuterį, arba nusišnekėsiu.

Guliu, miegu, ilsiuosi.

Užtat paupyje jau skaidrus geltonis ant rudenėjančios medžių žalumos. Rūkai, voratinkliai ir degančios žolės kvapas.

Iš lėto ir švelniai

Kosulys. Nuovargis, savaitgaliniai darbai, raustantys skruostai.

Džiaugiuosi kitų žmonių laime. Kai pradingsta nerimastys, neviltis, kai pasako - dabar bus viskas gerai, gal tik pusdienį, bet padarysim viską patys, kad viskas būtų šviesu.

Tuomet skaitau Gabrielės cituojamą Korintiečių ištrauką, ir atsimenu, kaip D. per savas vestuves užsikūkčiojo ties šiomis frazėmis.

Kartais svetimos baimės apčiuopiamos pirštais, užuodžiamos.

Darbe visą savaitę buvau pikta, turbūt be priežasties rėkavausi. Bet į pabaigą užglostau visus (mane erzija, kad esu mamytė visai labei, net dėdulei H., kuris ateina pasiskųst skaudančia nugara ar pasakyt, kad pirmadienį nebus), išleidžiu vieną kolegiukę atostogų, neleidžiu kitai šnirpščiojančiai ateit savaitgalį dirbt... Visais pasirūpinu, apibėgu, pajuokinu.

O tuomet dar ir pas Dzūką, užlekiu ir juokiamės, nes rūpesčių pilni kubilai, bet taigi kas! Vistiek juokiamės, vos ne su ašaromis akyse, užspringdami.

Nors kažkur giliai yra tiek to pesimizmo, tiek purvo.
Stengiamės nepanirt.

Burtai

Buriu ir kerus mezgu. Tyliai burtus iššnabždėti, pirštų galais palytėti.

Atsirado įkvėpimas tvarkytis.
Rinkti rudenio žoles ir sudžiovint. Viržiai jau kvepia.
Kepti antį su antaniniais obuoliais ir čiobreliais. Suplakti morengus.

O antradienį vėl paskaitos, vėl iš naujo tos apvalios akys, nesusipratimai, nepakantumai, tinginystės. Ir gal koks vienas vaikas, išgirsiantis, kas jam sakoma.

Ir dar sapnavau, kad jau dabar metinė doktorantūros ataskaita man, gal J. diserio rašymo nerimastis persiduoda, visa susipanikavau, kad nei straipsnio, nei publikuotinų duomenų. Nesvarbu, kad kaip tik per šią vasarą ir gavosi labai nemažai naujų duomenų. O kontraktas bus toks, kad niekur nieko nepaskelbsi.

Gaila, kad pasaulinį hepatito kongresą Oksforde nukėlė nenumatytam laikui. Taip norėjau. Ir dar žiemai Paryžiun noriu. Arba kovo pradžioj, kai tik magnolijos prasidės.

Jau noriu savo gimtadienio. Ir dovanų.

metalinis lietus

Vėsta.

Obuolių pyragas ir moliūginės sriubos.

Uf, kaip šiandien aš tingiu.
O vakarykštis darbadienis buvo kiek per sunkus.

Ir dar mėgstu gaut lauktuves, ačiū jums labai :)