Les temps sont durs pour les rêveurs.

Jonas visai neseniai priminė būtent šią interpretaciją.

Rašau laiškus, vis pasižiūrėdama į juodą langą.
Ir kartais, žiūrėdama veidrodin, skausmingai suvokiu, kad darausi vis labiau panaši į savo mamą. Tas jausmas, kai veidas veidrodyje darosi nebepanašus į tave - bet ne nepažįstamas, o tavo mirusios mamos veidas.

Kas?

Vos grįžus, gerklę apkabina lengvas gniaužulys, kurio neatlaisvina ir pieniškas oolongas, užkandamas saldžiomis kriaušėmis. Turbūt visgi peršalau.

Sava lova įsiurbia net čponktelėdama, ir man labai sunku atsikelt. Ne tai, kad būčiau labai pavargus. Namie jaučiuosi.

Porcelianinis liūtukas iš Prūsijos gamyklos ant palangės jaukiai susivyniojęs į voratinklius, šalia mano blondiniškų sruogų stikliniame indelyje. Aš tvarkausi, dėlioju senovinius žiedus ir auskarus, jūros akmenėlius ir custom-made cheminius indelius. Die die, kiek čia dulkių.

Prie lovos murakamis, haiku knygelė ir vis dar nekyla rankos papiešt truputį. Imbierinės sriubos ir draugų, ačiū. Kas nori su manim šiandien pasikalbėt?

Skylė piršte ir baltas reggae

Išmirkstu visokiuose citrusinių vaisių aliejuose. Negyvosios jūros purvas, kvepiantis druska. Išmirksta pirštas, ir aš galų gale nugraužiu tą negyvą mėsą nuo nudeginimo. Ausinėse baltas regis.

Valgau tris kartus dienoj, kas yra milžiniškas pasiekimas. Netgi pusryčiai.

Važiuodama krantine dviračiu, klausaus prancūziškai-rusiškos akordeono muzikos, dieve_mano_koks_internacionalas. Čiurna ir meniskas man primena, kodėl gi aš nesivažinėju dviračiu.

Grįšiu kažkada. Aš gyva. Visaip kaip tingiu, net piešt. Telefonu neatsiliepiu.

weirded out of my tiny mind

Šaltomis basomis kojomis vaikštinėju ir bandau susipakuoti dešimčiai dienų. Quest for strong ones.

Pradeda atsilupinėti negyva mėsa nuo pirštų, nudegintų skystu azotu. Neskauda, bet itin erzinantis jausmas.

Raktas į šiaurę slypi nemigoje, garsai glosto stuburą. O naktimis šviečia žvaigždė, žvaigždė be priežasties. Ir nors svaigsta galva, skraidysiu kaip Čkalovas.
P.S. Avis nusiskuto kaip tik tada, kai ir man sukosi ta pati mintis. Rudeniop, rudeniop, aš dar pagalvosiu, nes juk jau jūs nei vienas nebeatsimenate manęs skusta galva...

Žaluma

Išmirkstu eukaliptų-citrinų žalioje vonioje, išsitepu tuo žydišku kremu, kvepiančiu kažkokiom pavasarinėm gėlėm ir jūros druska. Pirštai kaip išmirkusios razinos. Pasitepu riešus žalios arbatos kietais kvepalais ir mano sanity paršliaužia namo.

Viskas bus gerai, nes viskas skaniai kvepia. Dabar muzikos ir į lovą.

it's a complicated jam of strawberries.

Vakar atostogų proga suvaikščiojau darban, nieko doro nenuveikiau, bet bent jau pareguliuoju mergaites ir su tarpiniu direktorium susitinku.
Taip taip, aš buožė-buržujė ir man reikia visų trijų (keturių) savaičių atostogų.

Nuo ketvirtadienio gal davai aš jokiu būdu nepasiekiama, a? Justukams, Schatz ir D. išimtis.
Aš noriu žolės, muzikos, ramybės ir nesapnuoti prarabo Vasios, nu nes gal jau užteks to darbo. Juoda saldi arbata su pienu buvo irgi labai gerai. Turbūt net rasiu laiko nusilakuot nagus raudonai. Nu nes neinu į laboratoriją ;)

Sapnuoju citrinų pyragus, sapnų vyrus, kad valgau krevetes, važinėjuos dviračiu ir kalbuosi su Avimi. Ir kad viskas praeis.


Vakarais kvepia žaluma ir vyšniniu pyragu.

off

smegenys išsijunginėja, vairuot siaubingai sunku.

gal man tiesiog dar kokią parą pamiegot?

Galvoje sukasi kanibalizmas, drebantys pirštai ir sapnai.