Apšviti(ni)mai

Apšvietė kažkas protą, vakar nenuėjau į darbą, nes būtų reikėję ir šiandien šliaužt kalbėtis su tom rūžavom bakterijom. Tai aš tik rytoj, kelioms valandoms...

tai aš dar pasnausiu. O po to keptos šviežios bulvės, aha.

Augimo garsas

Jei naktį atsistotum po sprogstančiais kaštonais, gali girdėti lapų traškėjimą.

O kai augi pats, truputį skauda. Turi taip būt. Kaip ir paauglystėje, kai raumenys mėšlungiškai bandė suspėti paskui kaulus. Svarbu jausti. Išgirsti. Ir pamatyti, kas keičiasi.

(dar pasiskaičiau keletą paskutinių įrašų, nugi viskas apie maistą. Darosi obsesija. Nu aš beveik valgau...)

Absurd fragility.

crème du soir

Kai dangus atrodo kaip akvarele praskiesta grietinėlė, ir alergiškas kvėpavimas truputį išsilygina, nes senamiesty nėra klevų, tik liepos, tuomet aš nusprendžiu, kad šią savaitę galima ir pasišypsot truputį.

Tuomet ta pati, švelni spalvota grietinėlė su adžika atsiduria mano vištienos užkepėlėje, aš iš godumo nusiplikinu liežuvį ir su šakute bei šaukštu iš lėto surankioju visus iki paskutinio ryžius iš to padažo.

"Gal galėtum man sutaisyt Saulutei štrudelį greitai, po blatu?", ir prieš mano nosį - dvigubo dydžio štrudelio porcija, su vanilinių ledų kalnu ir mėtų krūmu viduryje.
Už visa tai dėkojame nuostabiam, mielam ir šiltam A.

Tada aš perskaitau laišką apie drovų škiperį ir išsišiepiu iki ausų, pasierzinu truputį ir laukiu liepos, kai jau tas buriuotojas mano grįš iš jūros ;)

Stabteliu, nusiskinu keletą liepos pumpurų ir sukramtau. Vaikystės skonis. O aplink namus klevai niekur nedingo, ir jau iki buto durų šliaužiu šnopuodama. O dabar pamiegosiu.

Keistai šilta. Ir netgi norisi miego.

Ваши пальцы пахнут ладаном.
И в ресницах спит печаль.

Love is only a feeling, it's just a kissing way

Eidama šiandien į svečius pėstute, o ne važiuodama mašina, pasidžiaugiau, kad gal pamatysiu pavasario gabaliukus. Nes lapai lapeliai, žaliuoja viskas ir šiaip.
Dabar sėdžiu gi it senyvas mopsas šnopuodama.

JBTVJMTJ, klevai. Klevai klevai klevai. Alergija.
Dvi artimiausias savaites be reikalo į gryną orą aš neinu. Tik iki mašinos.

Nu reik tikėtis, kad tas gniužulas galugerklyje nuo alergijos, o ne nuo kartėlio.
Неизъяснимо. Tėra vienas žodis, kurį sunku pasakyt, tėra kelios mintys, kurias sunku išmąstyt. Pasakius žodį, nebesustabdysi. O mintys, mintys susivelia. Tuštuma tuštumoje.

Nu. Nesveika man klausytis istorijų apie žmonių santykius, o tuo labiau analizuoti visa tai.



P.S. kažkas manam bloge ieškojo "Profarmos". Aš niekuo su šia firma nesusijusi, fyi.

Now. Sing!

Jau spėjau pasiilgt dėstymo. Aišku, tai surytų mano laiką dar labiau, bet...

Dar noris iš smegenų išspausti viską, ką tik įmanoma. Negyvent puse kojos, net jei ir beprotiškai pavargus, aptingus ir peršalus. Same goes for creativity. Nors čia irgi turbūt prie smegenų veiklos.
Noriu padaryt iš savęs multitaskingo robotą - klausausi muzikos, kontroliuoju studentus, aprašinėju darbo žurnalą, kažkur giliai kampe dar planuoju vieną eksperimentą, kurį reik iki vakaro supilstyti. Jei ne šie du vakarai, tai dar vakare sumesčiau kelis eskiziukus į moleskine.

Nors atostogos ir visiškas tingus bukumas irgi būtų gerai.
Aij nu.
Užtat ko aš klausaus... aha.

the best is yet to come

Nagi, kai saulė šviečia, ir gyvenimas visai pusė velnio. Negaliu pasakyt, kad nebeplūduriuoju tame muzikos tamsiame vandenyje, besispausdama nosimi prie stiklo, bandydama įžvelgti kažką iškreiptame vaizde...

Bet galim gyvent.
Tuomet gauni laišką:
Saule,
pradirbus 6 men. jau turi teise i pilnas atostogas.

Ir aš jums sakau, gali viskas griūt, ale aš šį rugpjūtį spjausiu į visas signalizacijas, suveikiančias nuo karščio bangų, į perdegančius šaldytuvus, neveikiančius inkubatorių ventiliatorius, pasibaigusias dujas ar nuvytusias gėles. Aš eisiu atostogaut. Ir tegul tie +35 saulėkaitoj gražiai būna be manęs.
(nu reik dar pagalvot truputį, kaip laiką išsidėliot, bet aš atostogausiu)

Šiandien aš net sugebu atsigint nuo studentų ir nueit virtuvėn kavos ir pamąstyt kažką globaliau dėl daktarinės, ne tik apie savaitės-mėnesio planus, o kelių metų strategiją. Perskaityt straipsnį, kurį kankinu jau pusmetį. Pasiimt kelias knygas pavartymui. Pasvajot apie Weiszmano institutą.
Ir tuomet aš tyliai, negąsdindama studentės, sutvarkau jai tirpalo maišymą, nes žiopliukė įsidėjo durno dydžio magnetą ir nesugeba priversti jo suktis... Ir taip jie manęs bijo kartais, tiek to jau.

Turbūt persigėriau anos etiopiškos kavos su šokolado nata, truputį it tas rūžavas enerdžaizerio triūšis jaučiuos. Tai einu pakraustysiu dėžutes dar.

Daugiau.

Kadangi važiuojančiam stogui sugrąžint buvo parekomenduota "pipirinio steiko, raudono vyno, keptų bulvių su šviežiom daržovėm, kavos su desertu ir neiti į darbą kitą dieną", tai

labai ačiū R. už to įvykdymą.

Šiandien aš miegu ir laikau įjungtą kompą, kad siųstųsi ten viena tokia muzikytė. Savaitės senumo moralinės pagirios vis dar tęsiasi, weltschmerz ir liebeskummer visokie ten, bet gyvent įmanoma.

Ir klausausi vienos radijo kolekcijos. Vol.203. Kosmonautikos diena.