Durniausia, kai šypsaisi, nors nėra tam svarios priežasties. Kaip vienas įsimylėjęs p. A. šiandien pasakė - " juk šypsena džiugina ir patį žmogų, ir aplink jį esančius" - tai taip banalu, bet teisinga. Ir taip, taip, labai matosi, kad tamsta įsimylėjęs. Švytėjimas.
Klausausi Cahuengos. Ir galvoju, kad viskas gal ir bus gerai.
Šiandien kiaurą dieną šypsojausi. Čia aš ta, kuri šypsosi be priežasties. Gal visgi pavasaris?
Radau naujų idėjų dėl eksperimentinio stuporo, kuris čia nerealiai užpuolęs.
Ir kartais norisi, kad šypsena būtų su priežastimi.
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
Pranešimai
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą