Reisefieber

Tvankuma, nerimastis, ir reisefieber, kuria nepagydomai, neišdildomai serga mano vokiškoji šeimos gija. Dytbrenneriai, Linkai, Haškeriai ir Kleinai sugebėdavo susipakuot visą gyvenimą į penkis lavos lagaminus, kaustytus alksnio lištvelėmis, bet nerimastis niekad nedingdavo. Nenumaldomai stengiamės pamiršt namuose akinius arba sijoną nuo kostiumėlio. Oranžinius batelius pasidėt namuose ant virtuvės spintelės, po trijų dienų bandyt prisimint, ar tikrai išjungėme televizorių.





Bet kai atvažiuojam, išsipakuojam ir surandame viską, ką ir planavom susidėt į tuos lagaminus (vos dešimčiai dienų!), reisefieber aprimsta. Vakarinis Nemunas šnibžda, kad jau atostogos.
Tuoj tuoj patikėsiu. Ir atsikvėpsiu.

vinukas smilkinyje

kakle ir smilkinyje, po mažytį vinuką, besikaupiančio lietaus proga.
Ir be proto norisi miego.

Bet pasisėdėjimai pavėsinėje, ant Tauro gamyklos stogo, vakarėjantis Vilnius arba užmiesčio naktys. Viskas gerai, viskas ramu.
Pakraipyti galvas ta pačia kryptim, pasivaipyti, išsimiegoti.

Atostoga.
Ir Dieviškoji Tinginystė.

vasaros vėjas

Vasaros vėjas, pietinis ir minkštas, ūžia, atsinešdamas tirpstančių pušų sakų kvapą iš smėlėtų kapinių, sudrėkusių beržų kvapą iš gretimo kiemo ir pernokusios vasarinės pievos garsus - su visais žiedais, bitkrėslių, čiobrelių, motiejukų, kiečių kvapais.

Minkštas ir geras vėjas, apraminantis.
Jei dar atneštų lietų, gaivalingą ir stiprų.



Nuslūgus karščiui ir šviesai, netgi galiu pavalgyt, ir čiumpu viską iš eilės, sūkuriuoju virtuvėje su rozmarinu šakelėmis, kreivabudėmis, šviežia duona, vytinta dešra. Ir žadu, besijuokdama, ne ne, nepatrūksiu, aš per atostogas gaminsiu, gi tokia atgaiva. Naminių koldūnų, šparaginių pupelių, šviežių bulvių su citrinos gabaliukais, skrylių ir gal morengų, jei ištversiu orkaitę. Salotų vienokių, salotų kitokių, jūs tik valgykit visi, tik valgykit!

Tuomet prisimenu, ką svajojome. Ir kad sėdėsim pievoj kažkada, mokysimės visų žolių pavadinimų, kaip aš su mama. Ir paukščius vardinsime, pelkėje tykosime.

Štai vieną rytą nesugebėjau prisimint, kaip mane mama meilybiškai vadino. Saulele, Saulyte, Saulute? Kad Žvirbliuku, tai tikrai. Gal Saulutė?
Koks nepatikimas daiktas ta atmintis. Turbūt taip ir turi būt.

Va. Man atostogos. Aš tuoj tuoj įprasiu.

dėmėtasis šermuonėlis

Šįkart ir aš pripažįstu, kad +35C yra karšta.

Paskutinei dienai užsigrobiu aštuongubą eksperimentą, mane bando sustabdyt, bet aš urzgiu - ne, man per atostogas bus ramiau...

Darban dar ir sekmadienį trumpam gal, ir pirmadienį pavakare.

Svarstau, kad noriu ryškinti juosteles, daryti spausdinius, apdergloti visą vonią, supainioti kokius nors chemikalus...
Perskaityti krūvą knygų ir išsimiegot iki negalėjimo.

Skaitau Science apie mėlynus liežuvius ir supertasters vietoj to, kad apsirašyčiau projekto progresą per šią savaitę. Tinguma, Dieviškoji tinguma vidury alinančio karščio sūkurio.

Ponas H. juokiasi, žiūrėdamas į mus, tėviškai, aiškinasi, kad pažįsta mūsų senelius, močiutes, mamas.

c'est la vie

Lipnioje karštoje odoje pasiklysti.

Ir mąstau, tarpuose tarp pasiutiško bandymo pabaigt visus darbus ir palikti darbus bent pusėtinai atsekamus.

Apie tai, kokia visgi vertybė yra kuklumas ir tylumas. Gebėjimas dirbt ir nesakyti "o aš, Nuostabioji!", tiesiog dirbti, nes taip reikia. Nes savo buvimu ir darbu gal gali kažkam padėt. (Tuo man patinka mano neapmokama pedagoginė veikla).

Apie nenorėjimą laimėt visų pasaulio premijų, titulų, būti geriausiai. Gyvent be susireikšminimo.

Apie herojus ir idealus, ir ciniškumus.

Išsigandus svarbiausia šiek tiek pabijoti, pripažinti ir toliau šypsotis.

Pasižiūriu į vieną veidą ir suprantu, kad nepaisant gerklinio juoko ir plačios šypsenos, ji turbūt yra labai nelaiminga. Nepilna, nerimastinga ir netikra. Ir gal netgi man jos būtų gaila.
O kitas veidas srūva neviltim ir baime, kurių aš negaliu surinkt rieškučiomis.
O riesti lūpų kampučiai miegančiam veide neleidžia kelti ir žadinti.
O štai Austėja šiltai užsnūsta siauruke, Anykščių kaitroje, mano glėbyje, su triušiu savo glėbyje. Šyvos tankios blakstienos ir vaikiškas gerumas.

Tuomet pirštus paliečia ta sena frazė, kad "love is an extremely difficult realization that someone else than yourself is real", ir aš bandau suvokt, kad visi aplinkui yra tikri. Su savo mintimis.

Ah, kaip sakė ponas Jonas Henrikas, ah, c'est la vie, comme il a dit, seulement une vie, même la vie.

fėja aštriais dantimis.

Labai mėgstu daryti gerus darbus ir taip, kad kiti nesužinotų, va.

Ir dar mėgstu nustebinti maloniai tą nuostabų seną lenką, kuris bando delikačiai atėjęs man pasakyt, kad gal va, kol kolegiuko nėra, gal tu galėtum bent jau pradėti vieną eksperimentą... Ir aš džiugiai atsakau - jau. Jau padariau, jau galite imti ir tęsti. Manęs darbo klausimais stumdyti nereikia. Šypsodamas jis perklausia, ar apie tą patį chimeriuką kalba, ir aš džiaugsmingai linksiu nosimi - taip taip, aš jau!

O tas dėdulė yra itin polit-korektiškas mūsų kurvyne, prancūziško išsilavinimo ir kultūros. Taip mes su juo jau diskutavome apie prancūzišką tvarką darant tirpalus laboratorijoje, ir pro kuriuos vartus į Paryžių įjojo D'Artagnan'as. O rytais atsidūstame apie Raucho pragarišką karštį ir pasidarome stiprios kavos. Ir jis iš tiesų sugeba nuo mano galvos perimti dalį popierinių rūpesčių, kuriuose ir reikėjo labiau patyrusios galvos.

O vakare kepsiu mėsą svogūnų laiškų ir grietinėlės padaže (aha, C dydžio papų auginimas), o savaitgalį gal morengų iškepsiu, ir dar kažkada grybaut važiuosim.

urvelizmas.

Gyvenimiškas nuovargis, judu iš įpročio ir kol negalvoju, viskas visai pusėtina.

O tada pagalvoju, atsirėmus į kito žmogaus svajonę. Atsakomybė man. Baisu be proto. O jei su močiute kas, aš užsigraušiu pati save, savo noru. Ir jei į senelių namus, tai pati save užėsiu irgi.
Net atostogos bus tokios, kaip kiti nori, o ne kaip aš.

Aš urvelyje ir urzgiu ant praeivių. Nejudinti.