Apie prarastus draugus

Jau keletą dienų, savaičių galvoju apie draugus.
Paviršiun truktelėjo turbūt Djačenko įrašas, bet gromuluoju jau kelis metus.
Gerai, kad yra tie keli seni draugai, kur pokalbiai nenutrūksta dešimtmečiais, tęsiasi punktyrais per žemynus. Reti palinkėjimai, lyg netyčia pataiko per patį slogumą ir ištempia krantan. Per retus susitikimus nelieka laiko meluot nei sau, nei jiems. Nes žinom, kad dabar nesusitiksim, nes buitis tempia svarsčiais žemyn, bet esu čia, ir klausau.
Yra tie keli, su periodine kava, nereikšmingais pokalbiais, bet rimtu tvirtu tinklu, kai viskas ima slyst iš po kojų.
Kai kada, netyčia, pokalbiai nutrūksta, apsimuilina buities plėvele, pasimeta aktualios naujienos, bet turbūt vis dar galima paskambint nors ir vidury nakties, pasiguosti. Gerai, kad kol kas nėra reikalo. Pačatinam atsitiktiniais trupinėliais šen bei ten, ir atrodo, kad laikau pirštą ant pulso.
Yra giminės, kurie nubyrėjo, nudreifavo, nebenori, kur mesendžeryje iškalbingai kabo amžinas "seen".
Turiu ir tų svarbių, kurie rodos gyva mėsa buvo priaugę, ir staiga kažkas nutiko, trūktelėjo, nubyrėjo, man nepastebėjus ir nesupratus. Ir tas "na, tai iki kito karto" nebevirsta niekuo, nei pokalbiu, nei kava, visiška tyla eteryje, lyg išnyko. Nebepasidalinu svarbia naujiena, bet gal būtent tai, tos zyziančios mažos atžalos ir naujos mamos nesugebėjimas susikaupti ties kitais dalykais pirmus metus ir lemia tai. Bet ne visiems trukdė, ir viskas praėjo.
Atsirado naujų. Vyresnių, brandesnių, ramesnių. Su daugybe netikėtai atrastų bendrų taškų, mokyklos, pažįstami, istorijos. Kurie ramiai kalba apie skyrybas, nebesigąsdina artimųjų mirčių, pasakoja istorijas ir dovanoja. Arbatą su GABA, nuo kurios mano vargšė galva skaidrėja net po nemigos valandų.
Ir jaunesni, tie keli paiki buvę pavaldiniai, bet mieli ir nuoširdūs, ir keista jaustis mentorium, būt surogatine Genties Motina kelioms pasimetusioms jaunoms merginoms.
Ir tie keli, kurie dingo dėl mano pagiežos, nepasitenkinimo ir pykčio, dėl abipusio purvo, gliaumo, dėl mano suvokimo, kad nebetinka, kad nebenoriu, nepakeliui. Ir negaila.
Ir bandau suspaust į vieną mintį tą jausmą, kuris pasikeitė - kai mes dar galvojom, kad draugų aibė bus statiška, arba tik pildysis. Kad neprarasim, nenubyrės, nepasikeis intensyvumai ir dinamikos. Dabar turbūt tikiu, kad visam gyvenimui lieka tik tie, su kuriais pratempi virš 20 metų. Bet viskas keisis, nuraibuliuos, praplauks.

All systems red

Skaitau Martha Wells, ir staiga sugalvoju, kad tas vienas mano gyvenimo žmogus yra puikus botas: nulis empatijos, išmokti elgesio algoritmai, puikus performance. Visi ploja katučių puikiam robotui.
Kažkaip palengvėja nuo paralelės, nes tokie tie nuliniai metai namuose sėdint, permalant visokius santykius ir žmones.

Užtat sutariu duoną ir prabangią arbatą pas arbatos buržua, pakonsultuoju vienus, kitus, parašau porą tipinių laiškų, diena vėl įgauna ritmą.
Prisiperku knygų, sau, J. ir A. Vakarais kankinu Kindlą. Žymiuosi citatas citatėles, vėl fotografuoju, imu piešt trupinukus.

Nuovargiai bangos mūša nukalti į visišką duobę, kartais vos sučiumpu briauną, vos išlipu, bet ir mažvaikiai kažkada pavargsta ir užmiega, ir mūsų nepaprastoji lovos padėtis neatšaukta jau kokį mėnesį, ir griūnam miegot belekada, dešimtą ryto, nes kėlėmės prieš 5 valandas, arba vėlyvą popietę. Bet rytoj, valia prieš aplinkybes, plaunu grindis, keičiu patalus, ir vėl imu klot rytais lovą.

Užtat naminis pastramis, duonos, daržovės ir bent kažkiek to tvaraus gyvenimo būdo.

Ir prieš miegą vėl pagalvoju apie murderbotą.

Old habits

Va taip staiga ir netikėtai supratau, lad mano amžinas garso išjungimas telefone yra buvęs darbinis įprotis. Kadangi vos prieš porą savaičių sąmoningai sustabdžiau vieno ydingo įpročio pasikartojimą, svarstau, kad gal visai verta įsijungti tą garsą po 10-12 metų.

Bandau vėl rašyt į Twitterį, koncentruoti ir sąmoningai taškuot savo mintis.

Penktadienį išgėriau kavos brainstorminge apie Happy Life, Dream Job. Keletas neblogų minčių, ypač apie darbo produktyvumo koncentraciją, bet trukmę vos 32 val per savaitę.

Išpuolė papasakot A. apie Maxą. Apie sulaužytą į balkį nosį, jojant žirgu laiptais, apie keliones ir namo statymą, inspektus ir prancūziškas kriaušes. Apie šnipinėjimą turbūt papasakosiu vėliau. Prieš šimtą metų darytoje nuotraukoje kūdas vokietukas su paradine uniforma rimtu žvilgsniu žiūri iš savo vestuvių. Mes prasilenkėm su juo vos per ketverius metus. Nors jo nuotrupų turbūt beveik tiek pat likę pas mane, kiek ir mamos.

Kartais svarstom, ką A. prisimins apie savo prosenelius. Mensaido, va, tikrai nebe, Ona liks smarkiai įrėžus savo brūkšnelį, Aleksandra su Vytautu - miglotai.

Homo narrans

Ir mes visi turim savo istoriją.
Taip, kasdien pasakojam vis kažką kito, smulkias ir nereikšmingas, didaktines ar pagiriamasias.
Bet retas iš mūsų turi daugiau nei vieną naratyvą tam tikru savo gyvenimo periodu.
Ir todėl, turbūt, trinam arba pamirštam senus dienoraščius ir paauglystės laiškus, slightly embarrassing emailus ir pasipasakojimus iš ankstyvų 20ies, čatų histories, blevyzgos po pusantro butelio vyno, seni blogai. Senesnieji naratyvai erzina ir primena nesubrendimą, senas klaidas. Laimingieji senuosius naratyvus užkasa taip giliai, kad esamasis tampa visaapimančiu, esi visad teisus, visad žinojęs savo kelią ir turėjęs teisingas ambicijas dar antroj klasėje.

Per daug pavargus, kad ištrinčiau pusę šio blogo vien browsindama telefone. Mąstyt ir įvertinti, kiek tos, dešimties metų nesąmonės vertos išlikimo.

Užsikapsčiau apsimaurojau kasdienos rūpesčiuose ir nuovargiuose, A mane ragina važiuot atostogų, skaitau po visišką trupinėlį sci-fi kasdien, ir kepu vis ką nors kas tris dienas. Yra laikas įkvėpti ir laikas iškvėpti.

Dievų ausyje

Prieš metus buvo tik puselė visko. Planai, dabartis buvo tik dievų ausyse.

Kas galėjo įsivaizduoti ar suplanuoti taip viską. Lygiai prieš metus nemiegojau dėl įtampos, pykau ant visko ir visų, rėkiau arba sėdėjau apatiškai.

Užtat išsigrynino santykiai, nuovargis aišku dėl ko, ir miegot galiu bet kur bet kada.
Bučiuoju nosytes, kepu citrininius pyragus ir viena akim pažiūriu klientų aplinkos monitoringo rezultatus.

Toksika

Net jei turi praeit daugiau nei vienas mėnuo, ir atriedėt daugiau nei vienas toksiškas pokalbis.
šiandien, neplanuotai, dar vieno išsilaisvinimo diena.

Nebėra :) viskas dingo.
Esu kaip dramblys, nešiojuos, volioju prisiminimų rutuliukus, kur tau dramblys, greičiau mėšlavabalis. Bet nustūmiau viską į duobutę, užverčiau, einu užmaišysiu dar vieną tešlą, įsijungsiu netflixą ir priminsiu sau būtinybę šypsotis.

Visad norėjau dirbt prie šio stalo, su vaizdu į upę, į besikeičiančius orus, slidinėjančius vaikiščius. Tai va, skaitau validacijos planą ir pasižiūriu vis pro langą.

Viskas jau yra gerai.

Last new year's resolutions

Pasakiau sau pernai, kad turiu išspręsti tai, one way or another.

Ir nežinia, kas būtų, jeigu force majeurai nebūtų ištikę, ar būčiau pakakus drąsos mesti darbą (10 m.), ar šefą (17 m.).

Ir tada plaukia per gyvenimą plačiausia paletė : draugai, tapę draugais, kai jau išeinu; kolegos, pamiršę sekančią dieną nuo išėjimo. AV, kuris sako, kad žmonija tikėjimo prarast negalima, nepaisant kai kurių jos atstovų. M, kuris "believes only in heat sterilization". Solidus T, apsiverkęs nuo naujienų. Viena kompanija, norinti padėt, bet negalinti pasamdyt; draugas, pažadėjęs darbą ir negalintis visgi jo suteikt, kolegė, kuri taip pat išėjo iš darbo ir pasiūlo bendrą veiklą. Daug pažadų, netikrumų, daug netikėtos pagalbos. Įsiregistruota individuali veikla ir "pati sau viršininkė".
Rytiniai ir popietiniai miegai, ramus siūbuojantis ritmas, leidžiantis padaryt dar daugiau. Kažkiek drąsos, kažkiek baimės.

Ir tai praeis, ir viskas susidėlios į kažkokį paveikslą, kurį kažkas kažkam kada nors papasakos. Nothing too exciting.

Primenu sau nekategorizuot žmonių į lentynėles, dar ne dabar. Palauksim ir pažiūrėsim.