Pasakiau sau pernai, kad turiu išspręsti tai, one way or another.
Ir nežinia, kas būtų, jeigu force majeurai nebūtų ištikę, ar būčiau pakakus drąsos mesti darbą (10 m.), ar šefą (17 m.).
Ir tada plaukia per gyvenimą plačiausia paletė : draugai, tapę draugais, kai jau išeinu; kolegos, pamiršę sekančią dieną nuo išėjimo. AV, kuris sako, kad žmonija tikėjimo prarast negalima, nepaisant kai kurių jos atstovų. M, kuris "believes only in heat sterilization". Solidus T, apsiverkęs nuo naujienų. Viena kompanija, norinti padėt, bet negalinti pasamdyt; draugas, pažadėjęs darbą ir negalintis visgi jo suteikt, kolegė, kuri taip pat išėjo iš darbo ir pasiūlo bendrą veiklą. Daug pažadų, netikrumų, daug netikėtos pagalbos. Įsiregistruota individuali veikla ir "pati sau viršininkė".
Rytiniai ir popietiniai miegai, ramus siūbuojantis ritmas, leidžiantis padaryt dar daugiau. Kažkiek drąsos, kažkiek baimės.
Ir tai praeis, ir viskas susidėlios į kažkokį paveikslą, kurį kažkas kažkam kada nors papasakos. Nothing too exciting.
Primenu sau nekategorizuot žmonių į lentynėles, dar ne dabar. Palauksim ir pažiūrėsim.
Pranešimai
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą