Va taip staiga ir netikėtai supratau, lad mano amžinas garso išjungimas telefone yra buvęs darbinis įprotis. Kadangi vos prieš porą savaičių sąmoningai sustabdžiau vieno ydingo įpročio pasikartojimą, svarstau, kad gal visai verta įsijungti tą garsą po 10-12 metų.
Bandau vėl rašyt į Twitterį, koncentruoti ir sąmoningai taškuot savo mintis.
Penktadienį išgėriau kavos brainstorminge apie Happy Life, Dream Job. Keletas neblogų minčių, ypač apie darbo produktyvumo koncentraciją, bet trukmę vos 32 val per savaitę.
Išpuolė papasakot A. apie Maxą. Apie sulaužytą į balkį nosį, jojant žirgu laiptais, apie keliones ir namo statymą, inspektus ir prancūziškas kriaušes. Apie šnipinėjimą turbūt papasakosiu vėliau. Prieš šimtą metų darytoje nuotraukoje kūdas vokietukas su paradine uniforma rimtu žvilgsniu žiūri iš savo vestuvių. Mes prasilenkėm su juo vos per ketverius metus. Nors jo nuotrupų turbūt beveik tiek pat likę pas mane, kiek ir mamos.
Kartais svarstom, ką A. prisimins apie savo prosenelius. Mensaido, va, tikrai nebe, Ona liks smarkiai įrėžus savo brūkšnelį, Aleksandra su Vytautu - miglotai.
Pranešimai
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą