Skaitau Martha Wells, ir staiga sugalvoju, kad tas vienas mano gyvenimo žmogus yra puikus botas: nulis empatijos, išmokti elgesio algoritmai, puikus performance. Visi ploja katučių puikiam robotui.
Kažkaip palengvėja nuo paralelės, nes tokie tie nuliniai metai namuose sėdint, permalant visokius santykius ir žmones.
Užtat sutariu duoną ir prabangią arbatą pas arbatos buržua, pakonsultuoju vienus, kitus, parašau porą tipinių laiškų, diena vėl įgauna ritmą.
Prisiperku knygų, sau, J. ir A. Vakarais kankinu Kindlą. Žymiuosi citatas citatėles, vėl fotografuoju, imu piešt trupinukus.
Nuovargiai bangos mūša nukalti į visišką duobę, kartais vos sučiumpu briauną, vos išlipu, bet ir mažvaikiai kažkada pavargsta ir užmiega, ir mūsų nepaprastoji lovos padėtis neatšaukta jau kokį mėnesį, ir griūnam miegot belekada, dešimtą ryto, nes kėlėmės prieš 5 valandas, arba vėlyvą popietę. Bet rytoj, valia prieš aplinkybes, plaunu grindis, keičiu patalus, ir vėl imu klot rytais lovą.
Užtat naminis pastramis, duonos, daržovės ir bent kažkiek to tvaraus gyvenimo būdo.
Ir prieš miegą vėl pagalvoju apie murderbotą.
Pranešimai
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą