Apie prarastus draugus

Jau keletą dienų, savaičių galvoju apie draugus.
Paviršiun truktelėjo turbūt Djačenko įrašas, bet gromuluoju jau kelis metus.
Gerai, kad yra tie keli seni draugai, kur pokalbiai nenutrūksta dešimtmečiais, tęsiasi punktyrais per žemynus. Reti palinkėjimai, lyg netyčia pataiko per patį slogumą ir ištempia krantan. Per retus susitikimus nelieka laiko meluot nei sau, nei jiems. Nes žinom, kad dabar nesusitiksim, nes buitis tempia svarsčiais žemyn, bet esu čia, ir klausau.
Yra tie keli, su periodine kava, nereikšmingais pokalbiais, bet rimtu tvirtu tinklu, kai viskas ima slyst iš po kojų.
Kai kada, netyčia, pokalbiai nutrūksta, apsimuilina buities plėvele, pasimeta aktualios naujienos, bet turbūt vis dar galima paskambint nors ir vidury nakties, pasiguosti. Gerai, kad kol kas nėra reikalo. Pačatinam atsitiktiniais trupinėliais šen bei ten, ir atrodo, kad laikau pirštą ant pulso.
Yra giminės, kurie nubyrėjo, nudreifavo, nebenori, kur mesendžeryje iškalbingai kabo amžinas "seen".
Turiu ir tų svarbių, kurie rodos gyva mėsa buvo priaugę, ir staiga kažkas nutiko, trūktelėjo, nubyrėjo, man nepastebėjus ir nesupratus. Ir tas "na, tai iki kito karto" nebevirsta niekuo, nei pokalbiu, nei kava, visiška tyla eteryje, lyg išnyko. Nebepasidalinu svarbia naujiena, bet gal būtent tai, tos zyziančios mažos atžalos ir naujos mamos nesugebėjimas susikaupti ties kitais dalykais pirmus metus ir lemia tai. Bet ne visiems trukdė, ir viskas praėjo.
Atsirado naujų. Vyresnių, brandesnių, ramesnių. Su daugybe netikėtai atrastų bendrų taškų, mokyklos, pažįstami, istorijos. Kurie ramiai kalba apie skyrybas, nebesigąsdina artimųjų mirčių, pasakoja istorijas ir dovanoja. Arbatą su GABA, nuo kurios mano vargšė galva skaidrėja net po nemigos valandų.
Ir jaunesni, tie keli paiki buvę pavaldiniai, bet mieli ir nuoširdūs, ir keista jaustis mentorium, būt surogatine Genties Motina kelioms pasimetusioms jaunoms merginoms.
Ir tie keli, kurie dingo dėl mano pagiežos, nepasitenkinimo ir pykčio, dėl abipusio purvo, gliaumo, dėl mano suvokimo, kad nebetinka, kad nebenoriu, nepakeliui. Ir negaila.
Ir bandau suspaust į vieną mintį tą jausmą, kuris pasikeitė - kai mes dar galvojom, kad draugų aibė bus statiška, arba tik pildysis. Kad neprarasim, nenubyrės, nepasikeis intensyvumai ir dinamikos. Dabar turbūt tikiu, kad visam gyvenimui lieka tik tie, su kuriais pratempi virš 20 metų. Bet viskas keisis, nuraibuliuos, praplauks.