Ir mes visi turim savo istoriją.
Taip, kasdien pasakojam vis kažką kito, smulkias ir nereikšmingas, didaktines ar pagiriamasias.
Bet retas iš mūsų turi daugiau nei vieną naratyvą tam tikru savo gyvenimo periodu.
Ir todėl, turbūt, trinam arba pamirštam senus dienoraščius ir paauglystės laiškus, slightly embarrassing emailus ir pasipasakojimus iš ankstyvų 20ies, čatų histories, blevyzgos po pusantro butelio vyno, seni blogai. Senesnieji naratyvai erzina ir primena nesubrendimą, senas klaidas. Laimingieji senuosius naratyvus užkasa taip giliai, kad esamasis tampa visaapimančiu, esi visad teisus, visad žinojęs savo kelią ir turėjęs teisingas ambicijas dar antroj klasėje.
Per daug pavargus, kad ištrinčiau pusę šio blogo vien browsindama telefone. Mąstyt ir įvertinti, kiek tos, dešimties metų nesąmonės vertos išlikimo.
Užsikapsčiau apsimaurojau kasdienos rūpesčiuose ir nuovargiuose, A mane ragina važiuot atostogų, skaitau po visišką trupinėlį sci-fi kasdien, ir kepu vis ką nors kas tris dienas. Yra laikas įkvėpti ir laikas iškvėpti.
Pranešimai
Ech, kiek kartų norėta kažką pratrinti ar tiesiog išmesti velniop, bet, džiaugiuosi, dažniausiai susivaldyta. Dažniausiai visi praeities naivumą, nebrandumą, etc, signifikavę objektai laikui bėgant pradėjo atrodyti kaip tiesiog ženklai bylojantys apie asmeninį augimą. Galiausiai pavyksta susitaikyti, su tuo kas buvo, priimti tai, kaip tiesiog neištrinamą kelią link dabarties, kad ir kokia ji būtų. O ir šiaip, greta eina suvokimas, kad net dabartinis aš, kuris neva paaugęs, mažiau naivus, teisingesnis ir visoks kitoks teigiamai -esnis, nei tie variantą praeityje, dėl kurių gėda, po kelių metų atrodys lygiai taip pat nekaip (tikiuosi).
AtsakytiPanaikintiAišku, viena yra kai kalba eina apie santykį su savimi ir visai kas kita yra vieši blogai internete, kuriuose skaitytojai gali atrasti senus ir galbūt tiesos nebenešančius tekstus ir pasiimti kažką, ko duoti nesinorėtų. Nors, manau, yra ir skaitytojų, kurie tą seną priims taip kaip ir reikia - tuometinį jaunos sielos būties atspindį, galbūt kažkuo ir netobulą, bet žmogišką ir dažniausiai kažkuo artimą, nes kažkada tai buvo gerai pažįstama.
Apmaudu būtų jeigu dar vienas tyliai ilgus metus skaitomas blogas prasivalytų.
Netrinsiu, susivaldysiu. Kažkada esu pratrynus užrašytus sapnus kuriuos sapnavau nuo pseudoefedrino, nors ir to nereikėjo daryt.
AtsakytiPanaikintiPrieš gerus 8 - 9 metus vienas komentaras kitame bloge paleido pagiežos laviną, tuomet jau aš tyliai skaičiau, ką koduotai apie mane rašo ir kuo vadina. Aš emocinis šūdvabalis, ilgai volioju ir perrinkinėju svarbesnius (man) įvykius ar pokalbius.
Netrinsiu, nes tai naratyvo dalis, kaip ir mūsų diplominiai, naivūs ir paprasti, ir laiškai mamoms iš atostogų. Tiesiog iki kažkurio amžiaus leidžiama sau būt naiviu, po to nebeoru :)
O po to pasieksiu Zen, nieko nežinosiu ir dėl to nebesijaudinsiu :)
Ačiū, netikėta, kad kažkas skaito, galvojau, kad pakankamai užkepėjęs užkaboris.
Skaito skaito :-) O tu gal ir tiesą rašai, kad neatsimenantys laimingesni, bet tie visada teisūs užknisa tuos, kurie prisimena tuos alternatyvius senovinius naratyvus...
AtsakytiPanaikintiNu tu kad skaitai tai žinau :) vat šiaip šįbeitą tvarkiau, seni atvirukai lentynoj ir seni emailai su retu keyword išniro paieškoj, tai omg omg toks selbst ir fremdscham kad ooooooooojojoj
AtsakytiPanaikinti