Paskambino šefas, sukniso protą. Tas jo mokslinis nusiteikimas, ką daryt, keičiasi kaip pavasario vėjas. Nu. Užkniso. Atsiprašant, suki galvą ir rankas keturis mėnesius, o dabar jam staiga konstrukcija nebepatinka.
Ir nereik man priekaištaut apie ten visokius suspėjimus, deadline'us ir socializmus. Nu tik nereikia. Susirandat ką nors į mano vietą, kuris ganys penkis studentus ir laikys ant savo pečių tris projektus, popierius ir dar netgi neužsiims visuotinėm žudynėm iš pervargimo, ir aš su malonumu perduodu savo reikalus ir einu miegot. Ir nereikia man priekaištaut, kad aš keturias dienas "turbūt Maljorkoje atostogavau". Vat tik nereikia manęs nervint.
Ir man reik pagalvėlių ant alkūnių, visai rankų ant stalo neina laikyt, skauda. Negi valgyt vėl pradėt?
Viskas visai neblogai, tikrai... Studentai geri, darbai slysta plius minus normaliai. Ir šefui, įgrūdus į dantis rezultatus, dažniausiai nasrai užsičiaupia ir priekaištų nelieka. Bet kaip sako dėdė Vasia - nu ar nors kartą jis pagiria žmogų?..
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
Pranešimai
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą