Byrėti.

Papaišiau ant to šilko. Nežinau, bent jau šiuo momentu man tas šedevras nepatinka. Bet jau atėmė, kad labai gražu ajajai.

Ir kažkaip netikėtai subyrėjau vakarop. Gal keli mėnesiai nuovargio suveikė. Kažkoks beviltiškumas ištiko. Dėl smulkmenų, dėl visiškų įsivaizduojamų smulkmenų.
Keistus įspūdžius, trapias viltis suvyniojam ir paslepiam. Giliai. Ir kam gi to reikia...

Skaitinėju apie spalvotus nusipirktus sportbačius, kažkieno skalbimo mašiną ir kamščius iš korporacijos link centro. Kur ta riba, tarp menamo ir tikro?

Nors viskas turbūt gerai, mm?