žiogai, staliukai, mažos ir didelės baimės

Taksas vardu Patentas gailiai žiūri į akis. Sako - pasakyk, kuo aš ypatingas, pasakyk, kad tikrai ypatingas tiems prakeiktiems ekspertams.
O taip, savaitgaliniai darbai.

Skanuoju nuotraukas iš Vienos, darytas skardine kreiva kamera, J. truputį juokia iš nekokybės, bet taigi ką darysi.
Klausausi belekokio oldschoolo ir laukiu baldų, jau tuoj bus baldai, knygos nuo grindų iki lubų.

konferencijų stoichiometrija

Kaip su olande ir australe nusprendėm, konferencijos pabaigoj visuomet ištinka neviltis.
Rusą ištiko tiesiog pagirios.
Kiną ištiko persibendravimas.

Bet dėkuidie, baigėsi.
galima eit miegot.
O rytoj laukia miestas.

Vienos mikologijos skyrius niekada nemiega

Kada bepasižiūriu pro langą, knygomis apkrautas mikologo kambarys gretimame institute šviečia. Grybininkai, ką tu su jais.

250 metų platanalapis klevas šalia turi triušio olos įėjimą, net aš tilpčiau.
Išsprūstu pertraukai, antrą dieną jau pakanka bendravimo, ir kiek erzina, kad teks likt dar tris dienas. Bet mintys dėliojasi, užrašai plečiasi, laiškai rašosi.

Iš manęs liks tik smegenys, taip kartais atrodo, kad kūnas skirtas tik smegenų nešiojimui.

Bet maitina mus visokiais fazaniniais ruletais, mielinėm bandutėm, šokoladiniais musais,  troškinta veršiena, rytietiškomis salotomis ir raugintais agurkais, it visi mes čia būtumėm nėšti savo idėjomis. Arba demonais. Arba Svetimukais.

žalumos ir Chopin

Visai vienas šeštadienis pačiai sau.
Savu tempu, neskubėjimu, darbinio pašto permetimu viena akimi, bet ne ne, šiandien aš nedirbu, neįdomus man tas proceso charakterizavimo projektas iki ateinančio antradienio. Ir antradienį dar, mmhm, laisvadienis. Juokinga, kai tavo pačios pavaldinės išveja tave atostogaut.

Bet biznio vystymo berniukai verda man kavą ir arbatą, vienas direktorius tikrais saldainiais pavaišina, kitas - motyvaciniais, visi baksnoja, klausia, kaip ląstelės, kaip klientai.
Baldai užsakyti, kelionė taip pat, namai šviesūs ir kvepiantys. Vėl pradėti kepti duoną ir giliai kvėpuoti.

nerimasties balutės

Rodos, kad tempas, prasidėjęs dar lapkričio pabaigoj, taip įsuko, kad jau ir pykina, ir galva svaigsta, ir viskas nemiela.
Džiaugsmo burbulėliai ir optimizmo pūslės vis dar ištinka, bet jau "sustabdykit traukinį, man reik išlipt".
Ryt dar vienas papildomas akmenėlis, dar greityn, tada dar vieną-kitą darbelį, ir dievaž - nužudysiu aš savo laukinėse fantazijose savo klientus.
Bet projektas baigsis, ir gal netgi maniškė ląstelių linija bus geresnė nei jų, ir įeisim į vienodą ritmą ir isterijos nebestebins. Jau netgi žinom, kada bus kitas ilgas laiškas su "oh my, we are not happy, we feel distressed".

Užtat laukia Viena. Tiesiog daug mokslo ir naujienų, seminarai ir šeštadienis vien tik man.
Nerimastis pūliuoja sau kamputy. Ir šiaip šis metų laikas. Rods, prieš dvejus metus buvo ne ką geriau.
O dabar ką, gert miego arbatos, skaityt apie mėlynąjį Marsą ir miegot.

little teefs

iškepu ciabattą ir nuvežu tėveliams dar kvėpuojančią karštu garu.

ir tuomet dar su G. nušneku gabalėlį apie gyvenimą.

Hmm. Gera turėt tą šeimyną.

namai ir seni užkalbėjimai

man sakė, kokie bus mano namai ir kokia bus mano netvarka. ir kaip bus man gyvent su tokiu mano charakteriu.

Sakyčiau, visai užtikrintai gavos padaryt beveik priešingai.
Netvarkos visgi vistiek yra, kampeliuose ir dienų pakraščiuose.

(I wish I had a Polaroid)

Dar man reikia paveikslų ant sienų, drabužių spintos ir iškepti uošviams ciabatta.
Ir perklonuoti vieną kitą baltymą, išFACSuoti ląsteles ir fotografuoti šviečiančius baltymus.

Kikendama išlaisvinu užsitrenkusį šefą vėlyvą pavakarį darbe, juokdamiesi palinkim viens kitam gerų naujų metų, aš dar užmetu akį į savo klonavimus ir sakau: poryt, poryt, vėl susitiksim poryt.
Kažkaip perkrauna galvą visos šitos šventės.

O šiandien tiesiog tinginiauti.