Rodos, kad tempas, prasidėjęs dar lapkričio pabaigoj, taip įsuko, kad jau ir pykina, ir galva svaigsta, ir viskas nemiela.
Džiaugsmo burbulėliai ir optimizmo pūslės vis dar ištinka, bet jau "sustabdykit traukinį, man reik išlipt".
Ryt dar vienas papildomas akmenėlis, dar greityn, tada dar vieną-kitą darbelį, ir dievaž - nužudysiu aš savo laukinėse fantazijose savo klientus.
Bet projektas baigsis, ir gal netgi maniškė ląstelių linija bus geresnė nei jų, ir įeisim į vienodą ritmą ir isterijos nebestebins. Jau netgi žinom, kada bus kitas ilgas laiškas su "oh my, we are not happy, we feel distressed".
Užtat laukia Viena. Tiesiog daug mokslo ir naujienų, seminarai ir šeštadienis vien tik man.
Nerimastis pūliuoja sau kamputy. Ir šiaip šis metų laikas. Rods, prieš dvejus metus buvo ne ką geriau.
O dabar ką, gert miego arbatos, skaityt apie mėlynąjį Marsą ir miegot.
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
Pranešimai
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą