kraustymaisi, gimtadieniai ir mirtys

Pamačiau, kad kažkas pakomentavo. Ant metų senumo įrašo, kad kraustysiu labę.

Kraustymų, projektavimų ir inžinierių susirinkimų vis dar šimtas tūkstančių milijonų.

Užvakar stovėjau Pentos labių gale ir žiūrėjau į lubas, kuriomis pravesti izoliuoti garo katilo vamzdžiai. "Laikinos patalpos", "verslo inkubatorius", my ass. "Patalpas palikti tokioje pačioje būklėje kaip nuomos periodo pradžioje".

Nieko pastovesnio už kraustymusis ir mirtis.

Numirė draugės tėvas, J. tėvukas su bėdom, bet kapstosi.

Kovo 29 paskambino iš policijos ir pranešė, kad numirė mano tėvas. Laiptinėj, širdis, Vilniuje, o ne kažkokiam jo mirusiam kaime. Mirties liudijimai, ar ketinat organizuoti laidotuves, o artimieji, testamentas. Ne, jūs nesate paveldėtoja. Niekur nėjau ir nedalyvavau. D. nesuprato, vistiek išreiškė užuojautą, sakau jam tu nesupranti, aš jo negedėsiu. Pagieža ir pyktis suka skrandį į mazgą, pyktis pyktis pyktis iki semantinės satiacijos.

Per 8m pirmą kartą pasikviečiau draugus gimtadienin ir jis buvo gerai be jokių bet. Dovana ta, apie kurią svajojau. Maistai be jokių bėdų. Gėrimų lygiai tiek kiek reikėjo.

Svarstau, ar šitas jausmas yra perimenopauzės pasekmė. Filtras krenta vis labiau. Paskutinį žmogų atleidus nebenubėriau ašaros (reikėjo būtinai). 

Kaip aš nuvargau šįmet. Kitąmet kraustyt namus, ir bent vieną iš įmonių. 

Po trijų savaičių Paryžius. Sakau marketingistei, Paryžius kaip TAS exas su kuriuo vos neištiko paralelinis gyvenimas. Kur buvo daug ir visko ir su daug jausmų ir bliovimas prisėdus ant gatvės stulpelio Rue Royale, ir jo vakarai paskirti vien tik tau. Bet sprendimai buvo padaryti ir net neįsivaizduoju kuo būtų pasibaigęs tas hemachromatozės ligų tyrimas ir tas blondinas diedas vietoj kontraktinio mokslo ir gamybos ir šito mano plikio.

Pavogsiu kokį vakarą autopilotu pereit per vieną kitą kvartalą. Nusėst vienoj ar kitoj "rutininėj" vietoj. 

Paryžiuje būnant mirė močiutė, ta tikroji, ir skambinau saviškei, ir ta ketino gaut infarktą dėl sesers mirties ir teta man skambino kaltindama kad aš nesuorganizavau mišių už mirusius, įskaitant mano mamą. Sėdėjau po to Notre Damme ir blioviau.

Viskas apie mirtį ir bliovimą.

Kažkada užsimaliau ir pamiršau vieną arba kt mirties dieną. Tada blioviau kad pamiršau.

damnatio memoriae

Numirė

Dabar bent žinau

kartą per metus

Tas skausmas tarp 12 ir 24 dienų gruodyje šįmet užsimalė juodu sirgimu ir miegojimu po 20val per parą.

O vasario 15 skrisiu į Romą ir negalvosiu apie kitą mirtį.

Nerandu vieno artefakto. Turiu vos kelis jos daiktus, ir turbūt tik vieną-du jos darytus. Išlankstyta braškytė iš saldainio popierėlio yra tokia dabar beprotiškai brangi ir įsiciklinus, kad kartais nemiegu, nes bijau kad jos nebesurasiu.

Gal surasiu. Jei surasiu, gali būt kad išsitatuiruosiu, eventually, kaip tą beviltišką pažadą, kai rinkomės iš dviejų blogybių Santariškėse. Pažadą, kad pasveiks ir gyvenimas nesuluš.

Vėlyvą vakarą sėdim ir kalbam apie 93iuosius ir mirusius tėvus, pjauna pjauna tie pamatiniai skausmai, kad ir kaip besitvarkytumėm.

Statybos. Fakin statybos, schemos, registracijos bylos, žili plaukai, planuotės, biudžetai ir paskolos, akcininkų sutartys ir valdybos susirinkimai. 

J. sako, kad reikia gerti vitaminą D. Ir tai pamirštu.

Bent jau dovana buvo siurpizu, kas džiugina.

ir vėl kraustytis

Paupy drėgnutėlis rūkas kabo pažeme

Širdis kalatojasi nuo lakstymo pirmyn atgal

Perkraustysiu labę

Viskas 12 metų intervalais.

weltschmerz atostogų pabaigoj

J pasako, kad ką jau ką, bet fotografinį stilių aš tikrai turiu. Trunka suformuluot, bet: industrinis brutalizmas, visiška botanika arba galvos. 

Procesinu kažkokį trauminį trupinį, kaip 96ais močiutė išmetė pusę mano buto daiktų, visiškai manęs neatsiklausdama. Gal dėl to aš hoardinu savus daiktus dabar. Kalbuos galvoje su įsivaizduojama drauge. Nes su vienom atitolau, kita gaslightino, su dar kita šiuo metu nespėju susitikt. Su R nesusiskambinom šį savaitgalį, abu užsipisom buity.

Nuvargau per atostogas ir nenoriu ryt darban, tiesiog iš nuovargio, o ne dėl to kad darbas nepatinka. Reik dar dienos-kitos. Nesigaus.

Dėliojuos vis ant riešo laikinas akmens amžiaus tatuiruotes iš Gimbutienės parodos. Nežinau, kodėl. Labai konkrečion vieton visad. 

Noriu dovanų, netikėtų, pragalvotų, ne "nu suvalgysim". Bet žinau, ką gausiu. 

Dar kartais J sako, kad foto ir kanceliarinių dovanų jis man negali pirkti, nes neįtiks. 

Mylimoji Diana subyrėjo. Beveik 14m pigiai plastikinei kamerai, besilaikančiai ant garbės žodžio. Bet Diana buvo mano dvasios žvėris. Don't think just shoot, vi-si-škai negalvok, ir fotkink savo jausmą. Nepataikiau su objektyvo kampu ir svarbi gėlytė liko mažu spirgu plačiam vaizde, pochuj, nes spragtelėjau tuo momentu. 

Nusipirkau instaxą, kitoks jausmas fotkinant. Gal priprasiu. Gal nusipirksiu naują Dianą.

Trys neišryškintos juostelės. Neatsimenu, kas jose. 

nustojau

Nustojau hoardint juvelyriką sau. 

Mažiau perku.

Pasakiau akcininkui, kas man nepatinka, ir nors nervavaus dėl to pusantro mėnesio, o tai ir pusmetį - viskas sprendėsi per kelis 5-10min pokalbius.

Gruodžio 12 praėjo, tuoj vasario 15, mano paskutinės laidotuvės, paskutinis mano skausmo trupinys. Ir tai bus jau 11 metų. Jos nedamylėjimas dar neužsiglostė. Bet jau lengviau.

R atvažiavo, ir sakė - dabar ilgai nebeatvažiuos, ir negaliu į jį įsikibt, kaip tai daro jo šeimos kibios rankos. Galiu jam pažadėt, kad atvažiuosiu į Nagoją. Viena, buitiškai, be jokios turistinės programos. 

Kai pavargstu, klimpstu į muziką, apsivėliau vėlyvu Joni Mitchel "both sides, now" atlikimu, dvyniams sueina tai už lopšinę, nėra pabaisų, Rytuk, nėra.

pamiršti 29

Dar prieš ... metų būčiau gavus žinutę - rūpinuos, galvoju, laikykis.

Praėjo 29m po mamos mirties.

Buvo pusnys ir kojos šąlo supistuose prastuose batuose ir sintetiniai rudi kailiniai nifiga nešildė.

O šiąnakt visiškoj glūdumoj ta suknista puskurtė senė virš manęs pirmą nakties įsijungus televizorių visu garsu.

Visi šnarpščia, galva nenustoja dirbti, ir niekas nebara, ir nuovargį ir stresą įsivarau pati.

Apmaudas ir nelaimė tūno kietu kamuoliuku pilvo apačioje.

Ausų kamštukai nepadeda.

Jokie dovanų kiekiai neišvalys skausmo tarp mirties ir kalėdų. Kasmet.

Aš nebematau jos veido. Aš tik atsimenu mano jai pribliautą petį. Iki savo grabo lentos prisiminsiu tą Santariškių kardiologinio kampą, rūžavą chalatą ir savo snarglius ant jos peties.

Šiandien nemiegosiu.

Man nereikia kad kas nors tai perskaitytų ar manęs pagailėtų.

Tiesiog tarp 12.12 ir 12.24 yra įsispraudęs kruvinai iki kaulo nuzulintas skausmas.

heimweh

Širdgėla ir ilgesys pradingusių draugysčių it dingusių namų, kurių nebebus, nes nebe tie mes, vaikai pagimdyti, pečiai operuoti, alaus nebegeriam, ir sėdėt po tiltu "nebėr laiko".

heimweh

Aišku, šiaip viskas ok, netikėtai gerai, neimant galvon mom guilt ir viskas is tikro visai taip kaip ir turi būt.

Nespėju piešt.

Nespėju eit pasivaikščiot.

Bet myliu save per maistą ir poilsį.

Fotkinu, viskas bus gražu, bet gal reik dar vieno fotiko.

Margarita

Kažkodėl galvojau, kad Margarete-Gretchen reiškia ramunę arba raktažolę  nors raktažolė turbūt švento Petro rakto žolė, ir dvyniai klausinėja apie ją, ir pasigūglinu, ir jos vardas reiškia perlą.

Barokinius perlus kuriuos perku ir kabinuos ant kaklo ir rankų. Pailgus perlinius varveklius tarpkrūty ir perlamutrinę segę.

Kartais meilė atrodo taip

 Kartais meilė ir pasiilgimas atrodo taip.

Užspaudžia darbai, kodėl ir kaip, ką daryt su mielių perfuzija, kaip tai atrodys su 20 tūkstančių litrų, kokį trademarką sugalvot (o J. juokia, kad vistiek firma tik padarymui ir pardavimui, ir na koks skirtumas kokį vardelį sugalvosiu).

ir tada aš parašau į Japoniją. Ir gal mes sprendžiam supertechnologijom baisiai trivialią problemą, ir tiesiog reikia geriau šerti tas mano mieles ir joms duoti daugiau fosfato ir sulfato ir tiek, ir kam čia žiūrėt tą šimtą metabolitų, bet meilė yra pasiskambinti su R jo vidurnaktį iš laboratorijos. Ir visiškai nesvarbu turbūt, kokios gi organinės rūgštys čia prisigamino, svarbu kad sėdim mudu abu nusikapstę prie savo kompų vidury nakties (arba po darbo dienos) ir galim pasišnekėt. Pasakojimai į klausimą, kaip gyvas - trūkinėja ir pasimeta, bet tai nesvarbu. 

Myliu ir pasiilgau, ir Japonija ir San Diego yra beprotiškai toli, bet lygiai taip pat toli yra ir Lazdynai, kai tarp jų ir Žirmūnų yra milijonai vaikų būrelių, slogų, dovanėlių pirkimų ir dar savų darbų. 

Buitis juodai pjauna dviejų valandų vaikų ruošimu rytais, pragaro valandėlėmis naktį ir kosuliais.

Tai tik kosulys, kuris pjauna viską. Ir nerimastis kaip viskuo pasirūpint. Na, bent jau naujo darbo nerimo nebėra, turbūt jau pasenau. Nueisiu ir padarysiu.

dėdulės ir kt

Tokio keistumo diena.

Supykstu dėl kliento neveiklumo, ir po to pusę dienos bandau sau priminti, kad tai ne mano, kaip konsultantės, atsakomybė.

Tuomet porą valandų šokinėju aplink bioreaktorių su krosfitinančiu inžinierium, vos suspėju, bet džiaugiuos veiklumu ir gera nuotaika.

Tuomet netyčia papuolu glėbin dėdulei K, kuris vis teberūko (kiek metų neuodžiau tikro dūmo), ir kuris vis dar toks pats mielas, bet gerokai labiau pesimistiškas. Gyvenimas aplamdė? Jis stebisi, kad išgyvenu iš konsultavimo, ir sako nemest minties važiuot 5-10 metų užsienin.

(Dar kažką sumurma, kad 3000L mikrobinis bioreaktorius man gal netinka, gal iš seniau įpratęs, kad užsiimu subtilesniais klonavimais).

Tuomet valandą sakau "I told ya, bitch" kolegei, kuri klimptelėjo pelkėn.

Tuomet valandą... kalbu su J apie darbus projektus ir ką daryt, bet nieko iš to nesigauna.

Tuomet baruos apie S raideles, ryklius ir putas vonioj, muštynes ir..

Tuomet nebeliko manęs.

Teliko nusipraust ir eit miegot.

Visi trupiniai apie sukaktis, gimtadienius ir norus subyra į tarpelius, ir Helsinkis kažkiek padės, bet lygioj vietoj nervuojuos kokias juosteles fotikams pasiimt ir kokių lauktuvių susirast, ir tuomet pribleedinu milijoną eilučių fėjoms apie savo rūpesčius, ir niekas jų neišsprendžia.

Visa diena tik tuomet ir tuomet. 

Gal tai tik priešgimtadieninis kauluų skausmas.

apokalipsė

Taip ilgai lijo, sirgo, buvo šalta, kad einu, kvepia vaismedžių žiedai, varnėnai nublūdę su šviežiais jaunikliais, ir rodos kad kas nors nutiks.

Gal kad skiepą šiandien gaunu.

Nerimastis.

V vis serga, vėl gyvenimas punktyrais tarp "reik atsikvėpuot" ir "omg kaip suspėt". 

Daugiau vaikštau ir be perstojo klausausi varinių triūbų, grojančių keistą marching Techno. J. net purtosi nuo tos muzikos, o man padeda.

Tas ir svarbiausia. Palaikyt žygiavimo ritmą.

acoustic strobe effect

Klausausi MEUTE Gula.

Triūbos veikia kaip koks strobe efektas.

Žygiavimas pučiant dūdoms įhardvarintas giliai giliai ir žygiuoju savo dienos normą orkestro žingsneliu. (Iš kairės Ramunė, Rita ir Kristė, už nugaros į kairę - Viktoras, o tūbočiai pačiam gale, lyg dabar viskas, visi MEUTE gabalai peraranžuojami mintyse taip, kad juose būtų ir piccolos partija).

Bežygiuodama sudėlioju prezentacijos strategiją ir grįžus ranka piešiu grafikus klientui. Darbinis savaitgalis, todėl laisvą minutę browsinu barokinius perlus pasvajojimui. Ir suprantu, kad neišmylėti metai vis dar reikalauja aukso duoklės. Gal, kai pakankamo dydžio gold hoard bus, nustosiu. O gal kai plėšikai nustos sirgt. Arba kai padarysiu ir padovanosiu visas tas dovanas, kurias norėčiau pati gaut.

Sureguliuosiu bioreaktorių per nuotolį ir eisiu kept duonos.

auksas

Mirtinai knieti perlydyti 2 jos žiedus ir pasidaryt naujus, lyg tai išspręstu 19 metų passive aggresive nemeilės. Paskutinį papuošalą nusipirkau prieš porą savaičių, gal pakaktų.

O gal iš tikro, nunešt Kotrynai ir pasakyt, padaryk kažką, kas pagydytų mano širdį. Nešiočiau ir suprasčiau, kad viskas praėjo, ir pūsti sovietiniai pasipuikavimo platūs žiedai virto piršto pratęsimu. Talismanu. 

penktadienį

Pray for the people inside your head

For they won't be there when you're dead

Muffled out and pushed back down

Pushed back through the leafy ground

Išsidžiovint kojines, kava, susistruktūrizuoti darbus ir pabaigt savaitę.

Ar Maximilian išnyks kartu su manim? Puseserės/pusbroliai nebeturi legendų apie jį. Nieko daugiau nebėra. A galvoj jis bus jau tik šešėlis, dings Maxo pypkės kvapas ir jo raštelių trupinukai, šaltiena su actu ir kapota žalia mėsa ant juodos duonos.

Chilly Gonzalez

 Tarp darbų ir rutinų įkrentu tai į vieną, tai į kitą rabbit hole, Johnny Flynn, Haelos, visiška mišrainė, viskas apvelia lipnokais liūdnais siūlais užkaltą karantininę kasdienybę, kurioje bandau kas penkias minutes išskirti bent du vienetus iššieptadančių.

O darbai nesibaigia, bet ne viskam atsiranda įkvėpimas. Tas mano "kūrybinis" darbas, parašyt nuo nulio 40 puslapių įrangos naudojimo procedūrą, ir nėr jėgų, žinios guli kamputy atkišusios užpakalį. Reiktų daryt gyvai savom rankom, atsistočiau ir padaryčiau. O čia reik kitam žmogui, kitam mieste, su žingsneliais, pasitrepsėjimais ir pasitikrinimais.

Todėl bandau susikaupt, įsijungiu pilną Chilly Gonzalez koncertą, jau penkis metus rašau viską su juo, ir dabar parašysiu. Ir nebus man baisūs jokie 100 tūkst litrų fermentatoriai.

Reikėtų vėl groti pianinu, bet laikau taisyklingai "obuoliuką" ir tarškinu kitą klaviatūrą. Tuo pačiu tempu, kaip Chilly barškina "Paristocrats", tada kažkur tolumoj graužia poreikis nueit į Paul's BoulMiche ir sugert kavos, atsirėmus nugara į miško žalumos plytelių sieną. Kol nuvažiuosiu, ta siena ir pradings turbūt. 

Paskambina klientas, aš išsitraukiu visus visus reikalus ir naujienas iš galvos ir paraportuoju be "man reik pasitikslinti", net save kartais noriu pabučiuot už tokį nuostabų sugebėjimą. Kiek gaila, kad savim gaunasi pasididžiuot tik su darbais susijusiuose reikaluose, bet ko norėt, ko norėt, kaip viskas susidėliojo augant, taip. 

 

Phoenix

 Kvepalai su greipfrutu, vetiverija ir mate.

Žiauriai prabangus Phoenix oolong'as žiauriai sentimentaliame japoniškame arbatinuke, gautame iš R dovanų.

Pusė pirmadieninių darbų padaryta, tingiu eit į sporto klubą, pavakare laukia telekonferencija.

Kaip ir lygiai prieš trejus metus, dirbu su vaizdu pro langą, prie savo stalo, su savo arbatomis, ir trukdo tik lengvas traktorių burzgimas paupy, ir viskas yra ramu. Ir gimtadieniams medaus tortai ir nekepti antaninių obuolių pyragai (?), lobių ieškojimas ir dešrainiai mažiesiems, ir ramybė, ritmas, rutina gerąja prasme. 

Viskas ramiai siūbuoja, kartais paverkiu, kartais pykstu, nuvargstu ir išsimiegu, viskas gerai, viskas kaip ir turi būti, pagiežą ištrinsiu iki plonos plėvelės pirštu ir nebeliks.

Kažkieno knygoje tu vistiek būsi blogietis. Tereikia pasistengt, kad keliose pačiose svarbiausiose istorijose būtum bent jau ok-ish. J. kažkurį vakarą sako "noriu mamos, noriu pas mamą, tiesiog, pas savo mamą", ir truputį dilgteli pavydas ir skausmas, kad jis turi tą galimybę, ir ramiai tai pasakyt, ir nuvažiuot pas mamą. Išgert su ja kavos pavėsinėje ir sėdėti begalinį sobremesa su ja, kalbėt lyg ir apie bet ką, bet gera ir ramu, ramu abiems kartu. 

Todėl nueinu su A. ledų, ir sėdim vėjyje ant suoliuko, nebe tas oras, saulė nebešildo, ir bendrai, apsirengėm per plonai, gi abu šalčmiriai, bet gal A. naratyve įkris šita kruopelė, kad su mama, kai namuose maišatis ir šurmulys, galima išeit ledų.

O dabar - suck it up, ir eik į sporto klubą, Zaulia.

kas savaitę

Kas savaitę imam kalbėt apie limbo, apie perspektyvos nebuvimą.

Pavasarį viskas keisis.

Darbai puola vežimais, kibiais lenkais ir islandais, bet prapuola turkai ir rusai, nubyra vienas kitas draugas. 

Žiūrėdama filmą užsitrigerinu kažkokia paika nerimastim, po to nervuojuos, kad reiks kept medaus tortą, tuomet prokrastinuoju miego laiką, nes paryčiais vistiek maudžia nugarą.

Vėlyvą super šiltą vakarą geriu liumsemburgietišką vyną pas G, ir žvengiu pilna gerkle, ir kalbu garsiai, taip, kaip kalbu tik su ja. Kažkas man yra sakęs, kad mudvi girdimės iš kitąpus gatvės. JB vis dar jautriai kraupsta nuo mūsų cinizmo, mano vaikų gydytojas žvengia ir pošlina, pasižadu parašyt recenziją knygai. Grįžtu namo ankstokai, bet vis dar kvepiu palo santo, reik nusipirkt šitus kvepalus, ir nebegert bobų vasaros naktimis saldaus vyno. 

Įkvėpt-iškvėpt, vėl atrast truputį daugiau laiko sau, ir laukt gimtadienio.

hugs

Toks retas draugiškas apkabinimas, bet įkrentu į jį kaip į saulėtą rugpjūčio vakarą. Kvepiantį, šiltą ir stiprų.

Retai pasitaiko sujungt draugysčių punktyrus, užklimpus buityje. Bet žiauriai džiaugiuosi, kad gavosi. Net po to vėl treji metai.

Prirašiau dar šio bei to apie draugysčiü apskaitą, apie atradimus ir praradimus, bet ištryniau. Kažkaip pastaruoju metu labiau tylėjimas - auksas.

narate

Viena akim žiūriu skyrybas/separaciją dviejų ryškių naratorių. Toks ryškus naratyvas, who gets to tell the story from their side.

Tada įsipilu kiek Malbeco ir perskaitau trupinėlį naratyvo lietuviškoje knygoje, pasvarstau ir pagalvoju, apie aukos sindromą net pas itin sėkmingas moteris.

100 Dinge krenta dūšion, giliai, kabina, ir verčia susidaryt sąrašą.