Kartais meilė atrodo taip

 Kartais meilė ir pasiilgimas atrodo taip.

Užspaudžia darbai, kodėl ir kaip, ką daryt su mielių perfuzija, kaip tai atrodys su 20 tūkstančių litrų, kokį trademarką sugalvot (o J. juokia, kad vistiek firma tik padarymui ir pardavimui, ir na koks skirtumas kokį vardelį sugalvosiu).

ir tada aš parašau į Japoniją. Ir gal mes sprendžiam supertechnologijom baisiai trivialią problemą, ir tiesiog reikia geriau šerti tas mano mieles ir joms duoti daugiau fosfato ir sulfato ir tiek, ir kam čia žiūrėt tą šimtą metabolitų, bet meilė yra pasiskambinti su R jo vidurnaktį iš laboratorijos. Ir visiškai nesvarbu turbūt, kokios gi organinės rūgštys čia prisigamino, svarbu kad sėdim mudu abu nusikapstę prie savo kompų vidury nakties (arba po darbo dienos) ir galim pasišnekėt. Pasakojimai į klausimą, kaip gyvas - trūkinėja ir pasimeta, bet tai nesvarbu. 

Myliu ir pasiilgau, ir Japonija ir San Diego yra beprotiškai toli, bet lygiai taip pat toli yra ir Lazdynai, kai tarp jų ir Žirmūnų yra milijonai vaikų būrelių, slogų, dovanėlių pirkimų ir dar savų darbų. 

Buitis juodai pjauna dviejų valandų vaikų ruošimu rytais, pragaro valandėlėmis naktį ir kosuliais.

Tai tik kosulys, kuris pjauna viską. Ir nerimastis kaip viskuo pasirūpint. Na, bent jau naujo darbo nerimo nebėra, turbūt jau pasenau. Nueisiu ir padarysiu.