Supykstu dėl kliento neveiklumo, ir po to pusę dienos bandau sau priminti, kad tai ne mano, kaip konsultantės, atsakomybė.
Tuomet porą valandų šokinėju aplink bioreaktorių su krosfitinančiu inžinierium, vos suspėju, bet džiaugiuos veiklumu ir gera nuotaika.
Tuomet netyčia papuolu glėbin dėdulei K, kuris vis teberūko (kiek metų neuodžiau tikro dūmo), ir kuris vis dar toks pats mielas, bet gerokai labiau pesimistiškas. Gyvenimas aplamdė? Jis stebisi, kad išgyvenu iš konsultavimo, ir sako nemest minties važiuot 5-10 metų užsienin.
(Dar kažką sumurma, kad 3000L mikrobinis bioreaktorius man gal netinka, gal iš seniau įpratęs, kad užsiimu subtilesniais klonavimais).
Tuomet valandą sakau "I told ya, bitch" kolegei, kuri klimptelėjo pelkėn.
Tuomet valandą... kalbu su J apie darbus projektus ir ką daryt, bet nieko iš to nesigauna.
Tuomet baruos apie S raideles, ryklius ir putas vonioj, muštynes ir..
Tuomet nebeliko manęs.
Teliko nusipraust ir eit miegot.
Visi trupiniai apie sukaktis, gimtadienius ir norus subyra į tarpelius, ir Helsinkis kažkiek padės, bet lygioj vietoj nervuojuos kokias juosteles fotikams pasiimt ir kokių lauktuvių susirast, ir tuomet pribleedinu milijoną eilučių fėjoms apie savo rūpesčius, ir niekas jų neišsprendžia.
Visa diena tik tuomet ir tuomet.
Gal tai tik priešgimtadieninis kauluų skausmas.
Pranešimai
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą