Šeimynoj stipri benegesseritiška kolektyvinė atmintis, man rodos, kad prisimenu Maxą, kad žinau, kuo jis kvepėjo, kad gaunu laiškus nuo Friedos iš Argentinos, ir pamenu tetos Nelli citrininius sausainėlius.
Ir suprantu, kad kvapą žinau, nes tebeturiu Maxo papirosų dėžutę, ir žinau, kur Friedos laiškai, surišti sutrūnyjusiu rašteliu, o citrininius sausainėlius kepa jau ketvirta karta dėdės Romano namuose, dėdės Romano, kuris mirė dar prieš gimstant mano mamai, kuris mums visai ne dėdė, o kažkieno krikštatėvis, bet per trėmimus glaudė močiutę, o jo dukterėčia mane glostė per pirmas mano kalėdas be mamos. Ir viskas būna gerai, kai žinai, kur kas padėta, kodėl neišmesta ir ką tai reiškia.
Verkiai kvepia liepomis, krioklys gulasi į pinholą, pavėsiai saugo nuo karščių ir aš niekur šiandien nebėgu.
Pranešimai
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą