Bene gesserit

Man rodo lapelį su abėcėle, gotišku šriftu, ir aš pasakoju, kad taip, iš Kleines Mayers Lexicon mane mokė skaityt-rašyt, ir iš šio popierėlio... O gal ir ne mane, gal mano mielas Maximilianas mokė mano mamą, nes kitapus popierėlio ketureilis Margarėtei, du verfluchtes Luder, du bißt so schön und hast dich noch gepudert...

Šeimynoj stipri benegesseritiška kolektyvinė atmintis, man rodos, kad prisimenu Maxą, kad žinau, kuo jis kvepėjo, kad gaunu laiškus nuo Friedos iš Argentinos, ir pamenu tetos Nelli citrininius sausainėlius.

Ir suprantu, kad kvapą žinau, nes tebeturiu Maxo papirosų dėžutę, ir žinau, kur Friedos laiškai, surišti sutrūnyjusiu rašteliu, o citrininius sausainėlius kepa jau ketvirta karta dėdės Romano namuose, dėdės Romano, kuris mirė dar prieš gimstant mano mamai, kuris mums visai ne dėdė, o kažkieno krikštatėvis, bet per trėmimus glaudė močiutę, o jo dukterėčia mane glostė per pirmas mano kalėdas be mamos. Ir viskas būna gerai, kai žinai, kur kas padėta, kodėl neišmesta ir ką tai reiškia.

Verkiai kvepia liepomis, krioklys gulasi į pinholą, pavėsiai saugo nuo karščių ir aš niekur šiandien nebėgu.

Trešnės

Pasivažinėjam iki Santariškių, pakeliui dar aptariu refoldingo sąlygas, išeidama jau matau pilnutėlį priimamąjį apsnūdusių ir irzlių vaikų.
Bet J. tėvukas pasakoja analogiškas istorijas, tik, sako, Švėkšnoj buvo baisiau - ligoninės arti nėra, mama Vilniuje.
Ir nieko, ir tai praėjo.
Planuojam 90metį, padažus iš Zawadskos knygos, l'ille flotante, gėrimus ir aitrius vynus.

Vakarais paplepam su A., pasivažinėjus miestu pasidaro lengviau ir skaidriau. Truputį apie vaikus, truputį apie darbus ir belekiek apie svajones. Džiaugiuosi, kas ėmiausi Ingos patarimo apie kasmėnesines svajones. Dar nesugalvojau birželiui, bet jau dėlioju mažyčius trupinukus.