Pretekstas nusipirkti naują užrašų knygelę - naujasis fotoaparatas. Mm, teoriškai gimtadieninė dovana, bet jau naudojamas. Trepsiu, klūpau ant žemės, prisukinėju trikojį prie Baltojo tilto turėklų, darau eksponometro parodymų užrašus. Šįkart juostelę priduosiu skanuot, nesulauksiu aš likimo vingio, kuris man leis nusiskanuot pačiai visą tą dėžę juostelių. Kažką reiks su tuo galvot. Matyt, čia karma už nenuskanuotas M. juosteles.
Bet šiaip šeimyna nusprendžia, kad šilčiau lauke, ir išsidrabstom visi po kiemą kaip katinai - kas pavėsinėje pusiausnūda, kas ant sūpynių vakarinėje saulėkaitoje. Kvepia pipiriniu apelsininiu spanguoliniu padažu, kažkokiu geru Malbecu, mano lipniu karibietišku vėžliniu romo pyragu. Po suolais gaiviai kandžioja kvapu nosis svarainiai, prisiraunu petražolių ir sakau J. - va lygiai prieš penkerius metus, parlėkiau iš Rygos, buvo irgi saulėta, su lengvu degėsių kvapu ore. Mes lėtai gėrėm arbatą ant žolės, fotografavau raudoną vijoklį ties tvora ir tuščią kibirą, ir po to miegojau susisukus į kamuoliuką tavo lovoje palėpėje, kol tu knebinėjai savo disertaciją. Buvo ramu skaidru ir gera, buvo sustojęs laikas, nebuvo senatvinių ligų kitam miesto gale, nebuvo nieko, tik nedidelis kiemas, spalio saulė ir mes.
O dabar šioje palėpėje kartkartėm miegam visi trys. Ir aš atsikeliu penktą ryto ir fotografuoju dvi nugaras, didelę ir mažą, vienodai ramiai šnopuojančias savo berniukiškus sapnus.
Nes net bėgant iš paskutinių jėgų, viskas yra gerai ir šviesu, kaip skaidrią spalio popietę. Kaip prieš metus.
Pranešimai
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą