Vidurnaktį užmaišiau raugą ruginėms duonelėms.
Nėra kas nuvaro į lovą miegot.
taip slenka sausis, su skaudama galva, sloga ir kosuliu, savom ir svetimom ligom, nuovargiu ir karščiuojančiomis akimis.
Bet rytai šviesėja, ir Verkių tvenkiniai jau veidrodiniai. Tiesa, apmusiję tie veidrodžiai, net lipnūs ir neskaidrūs, bet jau šviesiau.
Noriu parašyt kam nors laišką.
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
Pranešimai
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą