Generuoju beprotiškus kiekius popierių, disertacijos gabalas šen, ten, bet viskas taip nesvarbu.
Taip nebesijaučia pasitenkinimas, pasirašius ten tą jau neįtikėtino platumo metodikų ir medžiagų aprašą. Tuos 45 puslapius šen, 38 puslapius ten.
Jokio skirtumo.
Ir net nebeturiu svajonės, nes tas vienas kankinantis noras negali būt svajone. Svajonių trupinėlius veriuosi ant šniūrelio, rankioju, kad nenuprotėčiau, kad nors kas nors, kaip nors.
Akys rašo sniego raštus, sniego bites užkalbu, prašau pūkuotų zylių ir nors kiek miego, miego miego.
Hobito namuko arba atostogos, jūros žiemą arba vasarą, kito vėjo, kito kvapo, išsiplėšt. Nesigaus. Kartais atrodo, kad niekad.
(taip taip, tai tik pesimistinis įrašas, likus pusvalandžiui iki pietų, kai kava jau nuslūgus, ir cukrus sunaudotas, ir darosi silpna ir liūdna. Po pietų bus sotuma ir tinginystė)
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
Pranešimai
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą