Pirštu rakinėju skausmingas vietas.
Dainuoju liūdnas dainas.
Vos susitvardau, kad nepratrūkčiau pykčiu.
ir visad paskutinėje vietoje.
O ko man pačiai norisi? Kept duoną, bet negaliu, išvažiuoju. Tris naktis duonos kepimą tesapnuoju.
Šilumos, urvelio, susikuist, valgyt kažką kito, klausyt ko nors kito, būt kažkur truputėlį kitur. Išmest krūvą šlamštų.
Ir kaip visad, kankina noras atsistot, apsisukt ir išeit niekam nieko nesakant.
Atostogauju, vadinasi.
Važiuoju vakare patikrint vandens sistemos, peržiūriu darbo žurnalus, blotus, forezes, išsijungusius dėl perkūnijos prietaisus. Tikrinu, skaičiuoju dienas, mąstau.
O ką aš gausiu dovanų? Nieko.
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
Pranešimai
O čia šiais laikais gero tono ženklas per atostogas į darbą vaikščiot? Kai tu ir R. tuo užsiimat, tai dar tarkim, bet kadangi jau ir aš taip darau, tai truputį baisu darosi, kad kažkas negerai.
AtsakytiPanaikintiaij ne, J. gi reikėjo spalvotai atsispausdint MtG kortas, tai kaip ir atmazas buvo - ir šiaip, tai tik pusvalandis vakare, tai nedaug gal.
AtsakytiPanaikintiRemember what they say
AtsakytiPanaikintiThere’s no shortcut to a dream
It’s all blood and sweat
And life is what
We manage in between.
I know, I know.
AtsakytiPanaikintiVisad taip. Kartais truputį užsimiršti.