Gripas.
Mintis: ir kam man viso to reikia? Nu kam?
Pasislėpsiu giliai. Gimtadienio nešvęsiu. Su niekuo nebendrausiu.
Nenoriu.
Ir kambarys kaip po karo. Su oro bomba, sprogusia popierių krūvoje ir spintoje.
Ir pšekiška lova su broku. Varžtai išbyrėjo.
Reik išsijungti telefonus, mailus, googletalk, skype. Kompą.
Ir paišysiu savo plazmides. Su chimerom.
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
Pranešimai
nu tamstytė galit nešvęst savo gimtadienio, jūsų reikalas, ale mes tai švęst ateisim.
AtsakytiPanaikintio šiaip nesidepresuokit labai smarkiai - tik tiek, kiek privaloma prieš gimtadienius :)
Pankai, kaip tik ir tvarkausi kambarį.
AtsakytiPanaikintiBus antis su obuoliais turbūt.
Ja. Viskas plius minus ok.
Nu bet neitikini, kad viskas "ok"..
AtsakytiPanaikintiDaug depresuchos. Ruduo? Radiohead? O gal siaip kokie (ne)priimti sprendimai? Esminiai kokie nors.
Jo, cia ne mano reikalas. Bet kartais labai palengveja, jei tuos sprendimus vis delto priimi ar pakeiti sau paciam "nepopuliariai". Bet saziningai.
Cia tik mano mintys. Peace!
Dangi,
AtsakytiPanaikintiDepresucha yra. Jo. Ruduo, priešgimtadieninė būsena. Gerbėjas-dūsautojas, kurio nežinau, ar man reikia.
O sprendimai priimti. Teisingi. Sąžiningi. Galėčiau gyventi sočiai ir ramiai korporacijoje. Dabar - kaip pelė po bėgiais. Maža laboratorija, viršininkas nejaučia ribos, kiek dar gali pavežti vienas žmogus. Bet - doktorantūra. Tema, kuri mane "veža". Geras kolega Romutis, kad ir kaip ant jo burbėčiau. Ir gal ir naiviai tikiu, kad Pumpurėlių firma normaliai užsikurs.