Slibinai

Tas nuostabus vėlyvos vasaros lietaus kvapas ir šalto oro gūsiai. Lietus, lėtai stiprėjantis ir kartkartėm pristojantis.

Išvalytas balkonas tapo kambario pratęsimu, mini veranda, ir su įpėdiniu stebim žaibus, tol, kol jis nusprendžia, kad nebepatinka.

Imposter sindromas gniaužia kietai gerklę ir baisu veltis į tą grandiozinę avantiūrą. Bet D pasitikėjimas savim ir manim užkrečia, ir gal netgi kažkas gausis. Senosios darbinės pelkės tvaikas vis velkasi, vis primena, kad už darbines klaidas esi atsakingas asmeniškai, kad viską sušiki, kad vien dėl tavęs prarandami milijonai, griūva projektai ir panašiai.
Nežinau, kiek dar truks pasveikt nuo to. Gal tie patys 10 metų, kiek buvo dirbta pelkyne.

O slibinukai, slibinai ką, šnypščia, kandžiojasi ir bėgioja letenėles iškėlę ir rėkdami. Ko rėkia? O nieko, šiaip sau, nes bėga. Kur bėga? Pirmyn atgal, koks gi skirtumas.