kvapai, uždaryti plūduruose

Pasivaikštau paupiu, ir žiūriu į gelbėjimosi valteles. Ir į upės kelio ženklus, kur inkarai kažkokie apversti.
Ir kankinu patentą, nusirašinėju pati nuo savęs, ir keikiu tirpstančią ranką, kuri nenori net pieštuko nulaikyt.
Praeis, ir tai praeis.
Užtat laukia puikus rašomasis stalas visai tuojau pat, ir drabužių kabykla koridoriui, ir galėsiu piešt šviesiais rytais, ką nors su akvarele.

Ir ji žiūrėjo į juos, kaip tik moterys moka žiūrėt į savo vyrus ir berniūkščius.
(taip pat, kaip mano anyta, nusiėmus akinius, žiūri į savo barzdotąjį. Po to į J. Ir šypsosi. Ką tu su jais, paikais ir jų šypsenų raukšlėmis palei akis).
O kvepia tai kardamonu ir meduoliniais pyragais, bei neįsivaizduojamo šlykštumo nealkoholiniu vynu, sūdyto lašinio spirgais, džiovintais baravykais, trintomis spanguolėmis, rudeniu, rudeniu, šlapia žeme ir sporuliuojančiom bakterijomis, ir pūvančiais lapais, ir stovinčiu dumblinu vandeniu, naujais skalbimo milteliais, Naz dovanotu rozmarinu, namine ciabatta, nefiltruotu alyvuogių aliejum, sena Tiger Lillies muzika ir alytiškio namo 1934 m. braižytu projektu, senais laiškais iš tremties ir Earl Gray'jum, žalia blynų tešla ir dar kažkuo. Kaip viskas kvepia.