nerimasties balutės

Rodos, kad tempas, prasidėjęs dar lapkričio pabaigoj, taip įsuko, kad jau ir pykina, ir galva svaigsta, ir viskas nemiela.
Džiaugsmo burbulėliai ir optimizmo pūslės vis dar ištinka, bet jau "sustabdykit traukinį, man reik išlipt".
Ryt dar vienas papildomas akmenėlis, dar greityn, tada dar vieną-kitą darbelį, ir dievaž - nužudysiu aš savo laukinėse fantazijose savo klientus.
Bet projektas baigsis, ir gal netgi maniškė ląstelių linija bus geresnė nei jų, ir įeisim į vienodą ritmą ir isterijos nebestebins. Jau netgi žinom, kada bus kitas ilgas laiškas su "oh my, we are not happy, we feel distressed".

Užtat laukia Viena. Tiesiog daug mokslo ir naujienų, seminarai ir šeštadienis vien tik man.
Nerimastis pūliuoja sau kamputy. Ir šiaip šis metų laikas. Rods, prieš dvejus metus buvo ne ką geriau.
O dabar ką, gert miego arbatos, skaityt apie mėlynąjį Marsą ir miegot.

little teefs

iškepu ciabattą ir nuvežu tėveliams dar kvėpuojančią karštu garu.

ir tuomet dar su G. nušneku gabalėlį apie gyvenimą.

Hmm. Gera turėt tą šeimyną.

namai ir seni užkalbėjimai

man sakė, kokie bus mano namai ir kokia bus mano netvarka. ir kaip bus man gyvent su tokiu mano charakteriu.

Sakyčiau, visai užtikrintai gavos padaryt beveik priešingai.
Netvarkos visgi vistiek yra, kampeliuose ir dienų pakraščiuose.

(I wish I had a Polaroid)

Dar man reikia paveikslų ant sienų, drabužių spintos ir iškepti uošviams ciabatta.
Ir perklonuoti vieną kitą baltymą, išFACSuoti ląsteles ir fotografuoti šviečiančius baltymus.

Kikendama išlaisvinu užsitrenkusį šefą vėlyvą pavakarį darbe, juokdamiesi palinkim viens kitam gerų naujų metų, aš dar užmetu akį į savo klonavimus ir sakau: poryt, poryt, vėl susitiksim poryt.
Kažkaip perkrauna galvą visos šitos šventės.

O šiandien tiesiog tinginiauti.