Prisijuokiam, J. mama tiek juokias, kad net ašaros byra, kad net istoriją sunku pribaigt, tėvelis vaiposi ir juokiasi kartu, ir aš kartu verkiu, kad jų tokia graži šeima.
Mano vyras tai juokingas, ką aš galiu pasakyt.
Iki atostogų liko keturios dienos, aha, countdown'as. Bet kažkodėl jau norisi į kick-off susirinkimą, perimt vadeles į savo rankas, sutart su Billu ir Wardu apie projekto vykdymo tvarką, nes rods, kad su jais susišnekėsiu normaliau.
Projektų koordinatorius tyliai sako, kad man reiks medalį duot, nes nu ir velniop, už dešimt milijonų naujos įrangos poreikį pagrįst kiekvienai geležėlei atskirai, susiet su 2013-2020 metų planais, verslo planais ir veiklų neapibrėžtumais. Dievaž, aš tikrai žinau kiekvieną aparatą per visą mūsų firmą, visus planus. Jei gerai papurtysi, tai gal net ir inventorizacinis numerėlis išbyrės iš galvos.
Gamyklinis šamas tiek įsiknisęs dumblan, kad kartoju klausimą keturis kartus. Kur dar, be terpių ruošimo patalpos, sakyk man mielasai, saugomos cheminės medžiagos? Žiūri, klapsi akytėm ir suprantu, kad turbūt jis jau kokią trisdešimtą valandą nemiegojęs, skutęsis rūbinėj ir per jį čia ta valdiška kava pasibaigė. Pagaunu kažkokį smulkesnį gamyklos žuvelioką, išsiaiškinu, pervedu tą inspektorių. Pakeikiu lietuviškus tiekėjus, ką jau čia.
Kažkaip ir labė namai. Visad buvo.
Miegot, miegot, miegot.
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
Pranešimai
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą