ir

Ir vakarui verčiantis į naktį, imu gailėtis, kad nenuėjau pas A., kad negalvočiau, kad neliūdėčiau.
Bet imu iš lėto rašyt zyziantį laišką, pasakoju, kas kodėl ir kaip, kiek atsilenkimų, ir iki kada ryt teks dirbt.
Ir po truputį susiimu.
"Ji pažiūrėjo į jį su švelnia šypsena, taip, kaip moterys žiūri į savo vyrus ir mažus berniūkščius"

Darbe paprašau palaukt kitos savaitės, viskas ima dėliotis beveik normaliai, dantų krapštukų užkandos ruošimui neduodu, rėkdama, kad man bakterijas su jais baksnoti reikia, gąsdinu naująjį sandėlininką, geriu šampaną, savanoriškai sutvarkau vieną laboratoriją, laistausi skystu azotu ir beveik viską sudėlioju į šiokas ar tokias lentynėles.