Susitikau su vienu senu draugu.
Vaikystės draugas. Vyresnis. Krūva bendrų dalykų - vaikystės prisiminimai, tango, bendra korporacija, ta pati specialybė.
Vienas iš to nedaugelio žmonių, su kuriais galiu nejausdama laiko kalbėtis kelias valandas. Taip ir dabar - parduotuvėje, tarp daržovių, pusantros valandos. Apie ką? Apie viską. Paskutinį kartą matėmės, kai dar sirgau Prancūzija. Vaikystėj prasedėdavau pas juos namuose kiauras dienas, kartu su broliu dvyniu man rodydavo kortų triukus, duodavo skaityt protingas knygas ir klausyt teisingos muzikos.
Nuo veido nenueina šypsena. Taip, toks pats bjaurus ir ciniškas, kaip ir aš. Tokios pačios nuomonės apie korporaciją. Dar sakė, kad jis tiesiog žino, kad aš esu bjauri dėstytoja. "Baisi tu, Zaulia, reik susimąstyt gal", pasakė žvengdamas pilna burna.
Gal susimatysim dar kurį vakarą, du seni darboholikai. Gal netgi įkalbins mane žaist frisbį. O jis gali mane beveik ant bet ko įkalbint.
Oh, old friends...
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
Pranešimai
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą