Šiandien močiutė žiūrėjo laidą apie Aleksandrą Abdulovą. Staiga žiūriu - įraudus, pasirėmus galvą abiem rankom, akyse ašaros...
Kas gi atsitiko?
... Kaip greitai viskas praėjo... Tik ką buvau jauna, Levas gyvas, tavo mama gyva... O po penkių dešimties metų tu lygiai taip pat ryte ruoši sumuštinius, o manęs nebus. Pasakytų kas kitas, kad nenori mirti būdamas 85-erių metų amžiaus, pasakyčiau - gi senas jau... O aš nenoriu dar.
Are you ready to die? Net jei jums būtų 85-eri, krūva dalykų praeity, pasaulinis karas, kalėjimas ir daug mirčių. Ar net tada jūs būtumėt pasiruošę numirt? Vat rytoj?
Pora ašarų nuvarvėjo, ir gyvenam toliau. Bet kartais verta susimąstyti.
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
Pranešimai
paskutine bobulyte, pas kuria gyvenau gimtajame Vilniuje rypaudavo kiekviena miela diena: o tais laikais...taip sunku buvo...o dabar...taip gera gyventi, viskas gerai, visko pilna...ir jau laikas mirti.
AtsakytiPanaikintimane is principo tokie parypavimai ziauriai nervina >:( nei lengva gyventi siais laikais, nei ka...kartais tik ir norisi paimti puske ir nusisauti >:(
o moterai viso labo 75. dar gyvent ir gyvent...
su mano mociute ne tame reikalas.
AtsakytiPanaikintineidealizuoja nei tu laiku, nei shiu. tiesiog gyventi nori, pamatyti dar daug ka...
cia siaip, apie tai, ar tu bendrai esi pasiruoshes numirt. vat kad viskas baigtusi dabar.