Praėjo 29m po mamos mirties.
Buvo pusnys ir kojos šąlo supistuose prastuose batuose ir sintetiniai rudi kailiniai nifiga nešildė.
O šiąnakt visiškoj glūdumoj ta suknista puskurtė senė virš manęs pirmą nakties įsijungus televizorių visu garsu.
Visi šnarpščia, galva nenustoja dirbti, ir niekas nebara, ir nuovargį ir stresą įsivarau pati.
Apmaudas ir nelaimė tūno kietu kamuoliuku pilvo apačioje.
Ausų kamštukai nepadeda.
Jokie dovanų kiekiai neišvalys skausmo tarp mirties ir kalėdų. Kasmet.
Aš nebematau jos veido. Aš tik atsimenu mano jai pribliautą petį. Iki savo grabo lentos prisiminsiu tą Santariškių kardiologinio kampą, rūžavą chalatą ir savo snarglius ant jos peties.
Šiandien nemiegosiu.
Man nereikia kad kas nors tai perskaitytų ar manęs pagailėtų.
Tiesiog tarp 12.12 ir 12.24 yra įsispraudęs kruvinai iki kaulo nuzulintas skausmas.
Pranešimai
