ir vėl kraustytis

Paupy drėgnutėlis rūkas kabo pažeme

Širdis kalatojasi nuo lakstymo pirmyn atgal

Perkraustysiu labę

Viskas 12 metų intervalais.

weltschmerz atostogų pabaigoj

J pasako, kad ką jau ką, bet fotografinį stilių aš tikrai turiu. Trunka suformuluot, bet: industrinis brutalizmas, visiška botanika arba galvos. 

Procesinu kažkokį trauminį trupinį, kaip 96ais močiutė išmetė pusę mano buto daiktų, visiškai manęs neatsiklausdama. Gal dėl to aš hoardinu savus daiktus dabar. Kalbuos galvoje su įsivaizduojama drauge. Nes su vienom atitolau, kita gaslightino, su dar kita šiuo metu nespėju susitikt. Su R nesusiskambinom šį savaitgalį, abu užsipisom buity.

Nuvargau per atostogas ir nenoriu ryt darban, tiesiog iš nuovargio, o ne dėl to kad darbas nepatinka. Reik dar dienos-kitos. Nesigaus.

Dėliojuos vis ant riešo laikinas akmens amžiaus tatuiruotes iš Gimbutienės parodos. Nežinau, kodėl. Labai konkrečion vieton visad. 

Noriu dovanų, netikėtų, pragalvotų, ne "nu suvalgysim". Bet žinau, ką gausiu. 

Dar kartais J sako, kad foto ir kanceliarinių dovanų jis man negali pirkti, nes neįtiks. 

Mylimoji Diana subyrėjo. Beveik 14m pigiai plastikinei kamerai, besilaikančiai ant garbės žodžio. Bet Diana buvo mano dvasios žvėris. Don't think just shoot, vi-si-škai negalvok, ir fotkink savo jausmą. Nepataikiau su objektyvo kampu ir svarbi gėlytė liko mažu spirgu plačiam vaizde, pochuj, nes spragtelėjau tuo momentu. 

Nusipirkau instaxą, kitoks jausmas fotkinant. Gal priprasiu. Gal nusipirksiu naują Dianą.

Trys neišryškintos juostelės. Neatsimenu, kas jose. 

nustojau

Nustojau hoardint juvelyriką sau. 

Mažiau perku.

Pasakiau akcininkui, kas man nepatinka, ir nors nervavaus dėl to pusantro mėnesio, o tai ir pusmetį - viskas sprendėsi per kelis 5-10min pokalbius.

Gruodžio 12 praėjo, tuoj vasario 15, mano paskutinės laidotuvės, paskutinis mano skausmo trupinys. Ir tai bus jau 11 metų. Jos nedamylėjimas dar neužsiglostė. Bet jau lengviau.

R atvažiavo, ir sakė - dabar ilgai nebeatvažiuos, ir negaliu į jį įsikibt, kaip tai daro jo šeimos kibios rankos. Galiu jam pažadėt, kad atvažiuosiu į Nagoją. Viena, buitiškai, be jokios turistinės programos. 

Kai pavargstu, klimpstu į muziką, apsivėliau vėlyvu Joni Mitchel "both sides, now" atlikimu, dvyniams sueina tai už lopšinę, nėra pabaisų, Rytuk, nėra.

pamiršti 29

Dar prieš ... metų būčiau gavus žinutę - rūpinuos, galvoju, laikykis.

Praėjo 29m po mamos mirties.

Buvo pusnys ir kojos šąlo supistuose prastuose batuose ir sintetiniai rudi kailiniai nifiga nešildė.

O šiąnakt visiškoj glūdumoj ta suknista puskurtė senė virš manęs pirmą nakties įsijungus televizorių visu garsu.

Visi šnarpščia, galva nenustoja dirbti, ir niekas nebara, ir nuovargį ir stresą įsivarau pati.

Apmaudas ir nelaimė tūno kietu kamuoliuku pilvo apačioje.

Ausų kamštukai nepadeda.

Jokie dovanų kiekiai neišvalys skausmo tarp mirties ir kalėdų. Kasmet.

Aš nebematau jos veido. Aš tik atsimenu mano jai pribliautą petį. Iki savo grabo lentos prisiminsiu tą Santariškių kardiologinio kampą, rūžavą chalatą ir savo snarglius ant jos peties.

Šiandien nemiegosiu.

Man nereikia kad kas nors tai perskaitytų ar manęs pagailėtų.

Tiesiog tarp 12.12 ir 12.24 yra įsispraudęs kruvinai iki kaulo nuzulintas skausmas.

heimweh

Širdgėla ir ilgesys pradingusių draugysčių it dingusių namų, kurių nebebus, nes nebe tie mes, vaikai pagimdyti, pečiai operuoti, alaus nebegeriam, ir sėdėt po tiltu "nebėr laiko".

heimweh

Aišku, šiaip viskas ok, netikėtai gerai, neimant galvon mom guilt ir viskas is tikro visai taip kaip ir turi būt.

Nespėju piešt.

Nespėju eit pasivaikščiot.

Bet myliu save per maistą ir poilsį.

Fotkinu, viskas bus gražu, bet gal reik dar vieno fotiko.

Margarita

Kažkodėl galvojau, kad Margarete-Gretchen reiškia ramunę arba raktažolę  nors raktažolė turbūt švento Petro rakto žolė, ir dvyniai klausinėja apie ją, ir pasigūglinu, ir jos vardas reiškia perlą.

Barokinius perlus kuriuos perku ir kabinuos ant kaklo ir rankų. Pailgus perlinius varveklius tarpkrūty ir perlamutrinę segę.

Kartais meilė atrodo taip

 Kartais meilė ir pasiilgimas atrodo taip.

Užspaudžia darbai, kodėl ir kaip, ką daryt su mielių perfuzija, kaip tai atrodys su 20 tūkstančių litrų, kokį trademarką sugalvot (o J. juokia, kad vistiek firma tik padarymui ir pardavimui, ir na koks skirtumas kokį vardelį sugalvosiu).

ir tada aš parašau į Japoniją. Ir gal mes sprendžiam supertechnologijom baisiai trivialią problemą, ir tiesiog reikia geriau šerti tas mano mieles ir joms duoti daugiau fosfato ir sulfato ir tiek, ir kam čia žiūrėt tą šimtą metabolitų, bet meilė yra pasiskambinti su R jo vidurnaktį iš laboratorijos. Ir visiškai nesvarbu turbūt, kokios gi organinės rūgštys čia prisigamino, svarbu kad sėdim mudu abu nusikapstę prie savo kompų vidury nakties (arba po darbo dienos) ir galim pasišnekėt. Pasakojimai į klausimą, kaip gyvas - trūkinėja ir pasimeta, bet tai nesvarbu. 

Myliu ir pasiilgau, ir Japonija ir San Diego yra beprotiškai toli, bet lygiai taip pat toli yra ir Lazdynai, kai tarp jų ir Žirmūnų yra milijonai vaikų būrelių, slogų, dovanėlių pirkimų ir dar savų darbų. 

Buitis juodai pjauna dviejų valandų vaikų ruošimu rytais, pragaro valandėlėmis naktį ir kosuliais.

Tai tik kosulys, kuris pjauna viską. Ir nerimastis kaip viskuo pasirūpint. Na, bent jau naujo darbo nerimo nebėra, turbūt jau pasenau. Nueisiu ir padarysiu.